VILNIUS, rugsėjo 3 — Sputnik. Geologai, tyrinėdami snaudžiantį supervulkaną Toba Sumatros saloje, Indonezijoje, rado požymių, kad magma ir toliau kaupiasi jos gelmėse. Tai liudija lėtas vulkano kalderos sukietėjusio lavos kupolo kilimas. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale "Communications Earth & Environment".
Bet kurio supervulkano, kurių Žemėje šiuo metu yra apie dvi dešimtys, išsiveržimas gali ne tik išprovokuoti pasaulinę klimato kaitą, bet ir tapti katastrofišku visoms gyvoms būtybėms. Todėl mokslininkai stengiasi kuo geriau suprasti mechanizmus, dėl kurių po supervulkanais susidaro didžiuliai išsilydžiusios magmos kiekiai.
Eksperimentų ir skaitinių modeliavimų rezultatai rodo, kad supervulkanų išsiveržimai atsiranda dėl skystos magmos kilimo per žemės plutą — kai ji pakyla iš daugiau nei dešimties kilometrų gylio, ji smarkiai išsiplečia, o tai sukelia sprogimą ir katastrofišką išsiveržimą.
Mokslininkai geofiziniais instrumentais stebi supervulkanų būklę, kad nepraleistų momento, kai skystoji magma pradeda kilti, o tai, remiantis geologiniais duomenimis, įvyksta kartą per dešimtis tūkstančių metų.
JAV, Vokietijos, Australijos ir Indonezijos mokslininkai ištyrė sušaldytos Toba vulkano magmos sudėtį ir nustatė vulkaninių uolienų sluoksnių amžių iš mineraluose esančio argono ir helio izotopinės sudėties — lauko špato ir cirkonio. Tyrėjai nustatė, kad dideli išsiveržimai įvyko maždaug 17 tūkstančių metų intervalu, tačiau tarp jų ugnikalnis išlaikė tam tikrą veiklą. Šie duomenys paneigė visuotinai pripažintą teoriją, kad supervulkanai nėra pavojingi tarp didelių išsiveržimų epizodų.
"Supratimas, kas vyksta per šiuos ilgus ramybės laikotarpius, padės mums prognozuoti būsimus jaunų, aktyvių supervulkanų išsiveržimus", — Australijos Kurtino universiteto pranešime spaudai sakė vienas iš tyrimo autorių Martinas Danišikas.
Naudodamiesi geochronologiniais duomenimis ir šiluminiu modeliavimu, autoriai įrodė, kad 5-13 tūkstančių metų po kiekvieno didesnio Toba ugnikalnio išsiveržimo magma toliau lėtai tekėjo į ugnikalnio kalderą, palaipsniui pakeldama sustingusius lavos sluoksnius kaip milžiniškas vėžlio kiautas.
"Gauti duomenys verčia mus permąstyti turimas žinias ir metodus, kaip tirti supervulkanus, kurie paprastai apima skystos magmos paiešką po jais, kad būtų galima įvertinti būsimą pavojų. Dabar turime atsižvelgti į tai, kad išsiveržimai gali įvykti, net jei nėra skystos magmos po ugnikalniu, — sako jis. — Mūsų rezultatai rodo, kad pavojus neišnyksta po supervulkano išsiveržimo, o naujų grėsmių grėsmė išlieka ir po daugelio tūkstančių metų".
Autoriai pastebi, kad ne magmos buvimas po pačiu supervulkanu yra lemiamas dalykas norint suprasti naujų išsiveržimų riziką, bet jo būklė, kaupimosi greitis ir plitimo žemės plutoje dinamika.