Pirma, jo gynybos sekretorius Loydas Austinas, kalbėdamas apie visišką amerikiečių karių išvedimą iš Afganistano, sakė, kad "tradiciniai karai išsekino Ameriką — ir jų era baigėsi", o tada pats JAV prezidentas išplėtojo šią idėją: "Perversdami užsienio politikos, kuris mūsų šalis laikėsi pastaruosius 20 metų, puslapį turime pasimokyti iš klaidų. <...> Sprendimas dėl Afganistano susijęs ne tik su Afganistanu. Kalbama apie didelių karinių operacijų, skirtų kitoms šalims perdaryti, eros pabaigą.
Baidenas paaiškino nesėkmę Afganistane sakydamas, kad "mes vykdėme kovos su terorizmu misiją, kurios tikslas buvo kovoti su teroristais ir sustabdyti išpuolius", rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Paprasčiau tariant, ėmėmės neišsprendžiamos problemos, norėjome civilizuoti laukinius žmones, kalnų vaikus, nieko nepavyko — todėl to nebedarysime. Mes vis dar esame geresni, pažangesni ir stipresni už visus kitus, tačiau dabar nesiųsime karių nuversti užsienio vyriausybių.
Ar Amerika tikrai atsisakys karinių intervencijų užsienyje — ir pasaulis gali bent šiek tiek atsipalaiduoti? Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia susitarti, apie kokią Ameriką mes kalbame — Jungtines Amerikos Valstijas ar Vakarų pasaulio lyderį, propaguojantį Atlanto globalizacijos projektą? Apie nacionalinę valstybę — ar apie viršnacionalinę jėgą, kuriančią jai palankią pasaulio tvarką, paremtą "universaliais liberalais principais"?
Ar iš viso egzistuoja JAV nacionalinė valstybė? Trampo pašalinimas įrodo priešingai — priešingu atveju pačių Amerikos žmonių nacionaliniai interesai ir teisės nebūtų taip šiurkščiai ir atvirai pažeisti. Jungtinės Valstijos jau seniai laikomos savo pačių globalistų elito, kuris neketina nei trauktis, nei atsisakyti pasaulinių tikslų, įkaitais.
Taigi ar Baidenas tiesiog gudrauja? Ne, jis sako tai, ką galvoja: Jungtinėms Valstijoms šiuo metu tikrai nereikia pasaulinių intervencijų. Tai yra, jie gali fiziškai nugalėti ir užimti didžiąją dalį pasaulio šalių — tik ar tame esmė? Juk Amerika ne tik norėjo valdyti pasaulį, bet ir jame sukurti "teisingą" pasaulio tvarką, pagrįstą tomis labai liberaliomis vertybėmis. Tai yra, turėti ideologinę pasaulio kontrolę, kurią, žinoma, palaiko karinė kontrolė (ne okupacija, o galia, pranašesnė už bet kurį priešą ir bet kokią koaliciją) ir finansinė bei ekonominė
Ji norėjo laimėti įprastą geopolitinę kovą aukščiausiame lygyje — bet galų gale ji pradėjo ją pralaimėti net "paprastos" geopolitikos lygiu. Kam globalistinėms Valstijoms reikėjo Irako ir Afganistano okupacijos? Kovai su terorizmu, naftos kontrolei ar heroino kontrolei? Ne, performatuoti Didžius Artimuosius Rytus, sulaikyti prieš Vakarus nukreiptus procesus islamo pasaulyje ir galiausiai kontroliuoti Euraziją. Kas atsitiko dėl karinių intervencijų? Visiškai priešingai — įskaitant augančią neapykantą Amerikai islamo pasaulyje ir nusivylimą JAV klientų ir sąjungininkų patikimumu (kuris prasidėjo ne išėjus iš Afganistano, o beveik prieš dešimt metų).
Tačiau Amerika ne tik pablogino savo padėtį pasauliniu lygmeniu — ji taip pat susilpnėjo ir susiskaldė. Esant tokioms sąlygoms, nėra laiko pretenzijoms į pasaulio hegemoniją — reikia trauktis ir gydytis savo žaizdas.
Tiesą sakant, Trampas būtent tai ir pasiūlė daryti — tik jis nebuvo prisirišęs prie pasaulinės JAV misijos, prie globalizmo ir atlantizmo. Jis tikrai norėjo atkurti ir sustiprinti JAV, bet ne tam, kad vėliau su nauja jėga grįžtų prie Babelio bokšto, tai yra pasaulinės liberalios pasaulio tvarkos, statybos. Ne, Trampas pasaulį suvokia kaip kovą tarp skirtingų galios centrų, galių ir civilizacijų, tačiau jį pašalinusi "Vašingtono pelkė" į pasaulį žiūri kaip į teritoriją, skirtą amerikiečių dominavimui.
Toks mesianistinis požiūris, "Dievo išrinktųjų" pojūtis iš pat pradžių buvo būdingas Amerikos elitui (susiformavusiam iš anglų protestantų kvakerių), tačiau tik XX amžiuje valstybės gavo tinkamas galimybes ir, įgyvendindamos Atlanto pasaulio viešpatavimo projektą, nustūmė Europą į antrą planą. Tame tarpe per jos okupaciją.
Beje, okupuotoje Europoje, pirmiausia Vokietijoje, JAV formaliai darė tą patį, ką ir Afganistane — kūrė teisingą, demokratinę valstybę. Jie padarė tą patį Japonijoje — ir pasiekė tam tikros sėkmės. Bent jau dabar jiems taip atrodo, tuo tarpu Tokijas yra glaudžiai susijęs su Vašingtonu kariniu aljansu ir baze Okinavoje. Bet tai yra nepalyginami dalykai — teisinės valstybės kūrimas Vokietijoje ir Afganistane?
Pirmuoju atveju reikėjo tik padėti atkurti tai, kas egzistavo, o antruoju — primesti tai kas svetima? Na, tai priklauso nuo to, kaip į tai žiūrėsime — tiksliau, jei šariato ir islamo visuomenės struktūrą laikysime neteisėta ir neteisine. Juk Afganistanas turėjo savo teisinės struktūros modelį, tačiau jis visai nedomino ateivių, tai yra amerikiečių. Jie buvo išsigandę ne tik šariato, bet ir užblokavo sprendimą grįžti į karaliaus Zahiro Šaho sostą (nušalintą 1973 m.), kurį 2002 metais Ketino priimti Loja džirga Zahiro Šaho visų afganų genčių taryba, tikras žmonių balsas.
Todėl, kad amerikiečiai norėjo demokratinių rinkimų? Ne, todėl, kad jie nieko nesuprato Afganistano visuomenėje ir jiems nerūpėjo jų problemos.
Buvo buvo mesianistinis tikėjimas galimybe žemėje sukurti Dievo karalystę, be to, primesti vienos civilizacijos normas ir gyvenimo būdą kitai, perkelti kitų žmonių taisykles į bet kurią pasaulio vietą? Ir tai — taip pat. Tačiau svarbiausia buvo beribė panieka vietiniams, požiūris į juos kaip į neišsivysčiusius laukinius. Tai yra, viskas, kas išskyrė anglosaksų "baltojo žmogaus naštą" per kolonizacijos šimtmečius bet kurioje pasaulio vietoje
Ir ką, dabar Amerika atsisako tokio požiūrio? Žinoma ne. Ji atsisako "stambių karinių operacijų perdarinėdama kitas šalis". Esmė ne ta, kad "vidutinės karinės operacijos", pasirodo, yra leistinos. Pagrindinis dalykas lieka nepakitęs: pats požiūris į visus kitokius žmones kaip į laukinius, o pagrindinis tikslas yra pasaulinis viešpatavimas perdarant visą pasaulį pagal savo planą. O kaip su nekarinėmis priemonėmis? Politinis, ideologinis, finansinis, kultūrinis, psichologinis (taip pat palaikomas karinio spaudimo) spaudimas gali padaryti didžiulę žalą priešui — ar net įgyti nuotolinę jo kontrolę. Taigi Amerika atsisveikina, bet niekur neišeina — bent jau tol, kol vėl netaps (arba nebus priversta) tapti nacionaline valstybe. Na, arba dviem valstybėmis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.