Beveik 20 minučių trukusioje kalboje, skirtoje advokatų bendruomenei, Advokatų tarybos pirmininkas kritikavo Pasaulio sveikatos organizaciją (PSO), neigiamai atsiliepė apie galimybių paso taikymą, karantino ribojimus pavadino pažeidžiančiais žmogaus teises, kalbėjo apie priverstinį gyventojų skiepijimą.
Facebook vartotojai gyrė Vėgėlę už tokią kalbą. Kitokią nuomonę išsakė dalis teisininkų bendruomenės narių.
Advokatas Gintautas Bartkus žiniasklaidai sakė, kad tokia Advokatų tarybos pirmininko kalba gali prisidėti prie dar didesnio visuomenės skaldymo.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, o dabar Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas tikino, kad Vėgėlė, kritiškai kalbėdamas apie pandemijos valdymo priemones, išreiškė savo asmeninę nuomonę. Pono Žalimo įsitikinimu, Vėgėlė pasirinko netinkamą tam vietą ir laiką.
O advokatas Justas Sakavičius turi kitokią nuomonę. Advokatas skiepijimo ir galimybių paso sistemose taip pat įžvelgia prievartos elementų.
"Aš suprantu prievartą plačiau. Prievarta gali būti ne vien tik tiesioginė, bet ir netiesioginė. Mes turime dabar tam tikrą reguliavimą, kuris, mano manymu, netiesiogiai sakykime, ar verčia, ar skatina skiepytis", — kalbėjo advokatas Sakavičius.
"Viskas sudedama į tai, kad jeigu asmuo neturi tam tikro sveikatos statuso, jis negali naudotis tam tikromis teisėmis. Dar noriu akcentuoti, kad prievarta atsiranda tada, kai ribojamos svarbios žmogaus teisės, pavyzdžiui, teisė į darbą, į savo šeimos išmaitinimą, teisė gauti sveikatos priežiūros paslaugas", — pabrėžė advokatas.
"Vėgėlės kalba buvo reakcija į vykdomą politiką, kuri yra neišvengiamai susijusi ir su teise, nes politika vykdoma teisinėmis priemonėmis. Šitoje vietoje ta politika yra pasiremta gąsdinimu, bauginimu ir prievarta, nors ir nenoriu vartoti šio žodžio", — kalbėjo Justas Sakavičius.
Vyriausybės nariai Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės kalbą be diskusijų tiesiog pasmerkė.
Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, paprašyta įvertinti viešojoje erdvėje ažiotažą sukėlusią Advokatų tarybos pirmininko prof. dr. Igno Vėgėlės pasakytą kalbą, išreiškė apgailestavimą, jog yra naudojamasi įtempta situacija šalyje.
"Manyčiau, kad šiuo metu mums ypatingai reikalingas susitelkimas. Tik ir siekia Baltarusijos Lukašenkos režimas, kad būtų įvairios provokacijos, kad būtų keliamos įtampos mūsų viduje. Tenka apgailestauti, kad kai kurie asmenys, užimantys tam tikras svarbias pozicijas naudojasi šia situacija ir kelia dar didesnes įtampas", – sakė Bilotaitė.
Kuo gi Advokatų tarybos pirmininkas išgąsdino Lietuvos valdžią?
Ignas Vėgėlė savo kalboje pasakė tai, kas ir taip yra žinoma. Kad daugiau nei metus dėl COVID pandemijos Lietuva gyvena ekstremaliosios padėties sąlygomis. Ir kad dėl kilusios pabėgėlių krizės trečias mėnuo Lietuva gyvena jau net dviejose ekstremaliosiose padėtyse.
Tačiau Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė išdrįso viešai atkreipti dėmesį, kad net ir vienas toks ypatingas teisinis statusas valstybėje suteikia teisę riboti visą eilę žmogaus teisių ir laisvių.
"Nebelieka esminių teisinės valstybės principų, pametame ir pačią teisę: nacionalinius teisės aktus, visą eilę tarptautinių ir ES teisės aktų. Individo teisės ir laisvės užgožiamos valstybės galios. Dėl labai paprastos ir formalios priežasties — "ekstremali padėtis", — kalbėjo advokatų bendruomenei prof. dr. Ignas Vėgėlė. Girdint ir teisingumo ministrei Evelinai Dobrovolskai.
Advokatų tarybos pirmininkas pabrėžė, kad tokioje situacijoje visai visuomenei lieka viltis — advokatai.
"Nenuleidome rankų dėl neteisėto asmenų persekiojimo tuomet, kai niekas netikėjo, kad įmanoma pasiekti rezultatų. Nagrinėjamas mūsų skundas Europos Komisijoje, Europos žmogaus teisių teisme, tebesitęsia byla Vyriausiajame administraciniame teisme, o ikiteisminio tyrimo institucijos pagaliau pripažįsta, kad Lietuviškoji kriminalinės žvalgybos sistema nesuderinta su ES teise", — kalbėjo Advokatų tarybos pirmininkas.
Taip pat Advokatų tarybos pirmininkas kvietė neskirstyti žmonių į išsimokslinusius ir tamsuolius, į tikinčiuosius mokslu ir keliančius klausimus, į migrantus ir piliečius. "Visi mes žmonės ir visi turime tarptautinėje teisėje ir Konstitucijoje garantuojamas teises. Šiandien segreguojami vieni, ryt – ateis kitų eilė", — įspėjo Vėgėlė.
O tuos, kurių eilė ateina, kriminalinė žvalgyba "teisiškai" įforminti turi neribotas galimybes.
Šios kriminalinės žvalgybos neribotos galimybės nebuvo pagrindinis akcentas Igno Vėgėlės kalboje. Sąmoningai. Dėl savisaugos. Tačiau teisininkų bendruomenė puikiai suvokia politinį kontekstą ir grėsmes Lietuvos visuomenei. Ir rizikas Lietuvos, kaip teisinės valstybės, statusui.
Valdantieji nedvejodami pono Vėgėlės kalboje įžvelgė grėsmę prarasti savo įtaką Lietuvos žvalgybos institucijoms bei galimybes pasitelkus šias institucijas susidoroti su kitaminčiais.
Iki šiol visuomenė manė, kad Lietuvos teisėsauga persekioja vien kriminalinius nusikaltėlius. Kad dirbamas sunkus, alinamas, paprastai net nematomas darbas. Neretas buvo įsitikinęs, kad jo Konstitucijoje įtvirtintos teisės į asmens ar turto neliečiamybę yra puikiai apsaugotos. Kad individui nėra pagrindo jaudintis ir rūpintis dėl savo teisių ir laisvių.
Taip turėtų būti. Nes būtent moderni, vakarietiška baudžiamojo proceso tradicija buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekse. Šis kodeksas, o ir juo paremtos tuomet dar operatyvinės veiklos (dabar — kriminalinės žvalgybos veikla) panaudojimo baudžiamajame procese principai iš tiesų buvo nukreipti pagarbos žmogaus teisėms, procesinės prievartos teisėtumo bei aiškios baudžiamosios tvarkos linkme.
Deja, bėgant metams, iškilo poreikis atlikti tą patį tyrimų skaičių bei atskleisti vis didėjantį nusikalstamų veikų kiekį, bet dedant vis mažiau intelektinių pastangų. Kilo jėgos struktūrų (VSD, STT, FNTT, policijos, prokuratūros, teismų) poreikis paprastinti Lietuvos žmogaus teisių ir laisvių kruopštaus saugojimo procesą. Jis šiandien tapo pavojingai formaliu minimumu.
Formaliosios žmogaus teisės, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje (kuria remiamasi priimant bet kokį teismo sprendimą) tapo deklaratyvių tezių rinkiniu.
Po 20 metų įstatymų "tobulinimų", kurie reglamentuoja kiekvieno Lietuvoje esančio fizinio ar juridinio asmens teises ir teisėtus interesus, aiškėja, jog nėra praktiškai jokios realios kontrolės, jokių konkrečių kriterijų, kuriais remiantis būtų įmanoma įsitikinti inicijuojamos procesinės prievartos poreikiu. Įstatymuose nebeliko nuostatų, įgalinančių realiai patikrinti teisėsaugos veiksmų teisėtumą, nes nustatyti tokie trumpi terminai (7 dienos), kad jokios profesionalios teisinės pagalbos neįmanoma užtikrinti.
Apskundimo procedūrose, kurių metu būtina įvertinti konkrečių pavaldžių pareigūnų veiksmus ar sprendimus, dalyvauja tų pačių institucijų, suinteresuotų, kad į viešumą nepatektų vidinių struktūrų problemos, vadovai, kurie probleminius klausimus slepia po formalių tezių priedanga.
Ikiteisminio tyrimo teisėjai yra priklausomi nuo karjeros valstybės tarnyboje bei poįstatyminiais teisės aktais ir praktine veikla yra įpareigoti bendradarbiauti tarpinstituciniu lygmeniu, o ne konstatuoti pareigūnų darbo trūkumus ar broką. Todėl žmogaus teisių pažeidimus tiria ypač formaliai. Jeigu apskritai tiria.
Taigi, susidaro terpė, kurioje vyrauja absoliuti teisės taikymo procesų migla. Beprecedenčių teisėsaugos institucijų galių praktiškai niekas nevaržo.
Pagal LR Kriminalinės žvalgybos įstatymo 9 straipsnį, neatidėliotinais atvejais, kai iškyla pavojus žmogaus gyvybei, sveikatai, nuosavybei, visuomenės ar valstybės saugumui, kitaip tariant, kai yra ekstremali padėtis, leidžiama atlikti šio straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus pagal kriminalinės žvalgybos subjektų vadovų ar jų įgaliotų vadovų pavaduotojų nutarimus. Tai reiškia, kad kriminalinė žvalgyba galima be teismo nutarties.
Pagal minimą įstatymą, tais pačiais "neatidėliotinais atvejais", paprasčiausiu prokuroro nutarimu kriminalinės žvalgybos subjektai, įgavę teisę slapta patekti į asmens būstą, tarnybines ir kitas patalpas, uždaras teritorijas, transporto priemones, gali atlikti jų apžiūrą, paimti tirti dokumentus, daiktus, medžiagų pavyzdžius, kitus kriminalinei žvalgybai reikalingus objektus ir juos apžiūrėti ir (ar) pažymėti, nepranešdami apie jų paėmimą.
Iki šiol jokios institucijos nesidomėjo, kodėl per pastarąjį dešimtmetį prokurorų nutarimais paremtų "neatidėliotinų atvejų" statistinis skaičius ir poreikis yra žymiai didesnis nei teismo sankcionuotų atvejų skaičius.
Atsakymas paprastas. Kam veikti sudėtingai ir kiekvienu atveju teisme apginti inicijuojamų veiksmų pagrįstumą, jei galima supaprastinta tvarka formalų nutarimą, leidžiantį atlikti inicijuojamus slaptus veiksmus, neįvertinant tokio poreikio realumo, gauti iš prokuroro, su kuriuo bendradarbiaujama ir klausoma jo žodinių ar rašytinių nurodymų, kuria linkme sukti tyrimą?
Toks reiškinys, kaip nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai, pasirodo, Lietuvoje yra sankcionuojamas prokuroro pagal kriminalinės žvalgybos subjekto vadovo ar įgalioto vadovo pavaduotojo motyvuotą teikimą ir joks teismas tokiems veiksmams įgalinti nėra reikalingas. Jei prokuroras atsisako veiksmus sankcionuoti, tą padaro jo vadovas – aukštesnysis prokuroras. Vyksta žaidimas be pralaimėjimo.
Paradoksalu, bet lygiai tas pats pasakytina ir apie slapto sekimo sankcionavimą. Nei teismo, nei kitokio leidimo nereikia net 3 (trijų) mėnesių sekimo terminui. Ir tik jam pasibaigus, jei iškyla poreikis jį dar pratęsti, pratęsimą sankcionuoja teisėjas, tačiau kiekvienu atveju pratęsti galima ne ilgesniam kaip 6 mėnesių laikotarpiui. Čia vienintelė prošvaistė — sekimo negalima tęsti ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Bet po 12 mėnesių "procesą" galima pradėti iš pradžių.
Kalbant apie kriminalinės žvalgybos informacijos panaudojimo ypatumus, būtina pabrėžti, kad pagal įstatymo 19 straipsnio naujausią redakciją, neįmanoma sužinoti, kokia informacija, kiek laiko apie jus rinkta bei kokiais metodais tai daryta. To nesužinosite net po kriminalinės žvalgybos atlikto tyrimo, nes duomenys apie informacijos rinkimo būdus, priemones ir jų taikymo taktiką, taip pat kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių tapatybę bei detalią informaciją apie šių dalyvių kiekybinę ir personalinę sudėtį, yra neteikiami.
Galima teigti, kad įstatyme įtvirtinant absoliučiai deklaratyvią nuostatą — "Panaudojant kriminalinės žvalgybos informaciją baudžiamajame procese, turi būti apsaugoti kriminalinės žvalgybos subjektų teisėti interesai užtikrinant kriminalinės žvalgybos slaptųjų dalyvių saugumą ir neatskleidžiant informacijos apie naudojamas technines priemones ir (ar) detalių duomenų apie kriminalinės žvalgybos informacijos rinkimo būdų ir priemonių naudojimą" — iš Lietuvos Respublikos gyventojų, atimama elementari teisė net ir po aprašyto itin sudėtingo pobūdžio procesinės prievartos masto panaudojimo sužinoti, ar pagrįstai ir teisėtai šie veiksmai buvo atliekami.
Kaip arti mūsų šiandien yra procesinė prievarta ir kokio ji masto gali būti? Šie klausimai vis dažniau užduodami ne tik teisininkų bendruomenėje. Visuomenė vis labiau supranta, net patiria realų pavojų esminėms žmogaus teisėms – asmens ir turto neliečiamybės principams, taip pat itin trapią ribą tarp to, kas leistina, ir to, kas draudžiama galiojančia teisine reglamentacija.
Šiandien kiekvienas iš jūsų dėl "neatidėliotinų priežasčių", ekstremalių padėčių gali būti praktiškai neribotai ir slaptai sekamas kiekviename žingsnyje. Nes toks ypatingas "priežasčių" ir "padėčių" teisinis statusas valstybėje suteikia teisę valstybės vardu riboti visą eilę žmogaus teisių ir laisvių.
Taigi, pabūkit tyliai kamputyje, ponai kitaminčiai. Dėl savo pačių saugumo. Įspėja valdantieji Advokatų tarybos pirmininką prof. dr. Igną Vėgėlę ir jo sekėjus bei prijaučiančius. Segregacijos mėsmalė Lietuvoje subtiliai ir užtikrintai pradeda suktis. Ar įgaus ji naują pagreitį po rugsėjo 10 dienos mitingo?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.