Dalies "valstiečių" sprendimas eiti savo keliu yra reikšmingas įvykis Lietuvos politiniame gyvenime. Apie tai, kad Saulius Skvernelis atsisveikins su Ramūnu Karbauskiu, buvo kalbama jau seniai, bet iki paskutinio momento buvo sunku patikėti, kad buvęs premjeras žengs tokį radikalų ir ginčytiną žingsnį. Dabar svarbu suprasti separatizmo "valstiečių" gretose priežastis ir įvertinti naujos frakcijos bei Karbauskio partijos perspektyvas.
Viešai Skvernelis paaiškino, kad išeiti jį paskatino keli dalykai. Pirmas — "valstiečių" radikalėjimas. Antras — tiek išorinis, tiek vidinis jos konfliktiškumas, tolerancijos kitai nuomonei trūkumas. Taip pat, anot jo, negalima visapusiškai remti prezidento (pavyzdžiui, sprendžiant klausimą, kas turi atstovauti Lietuvai Briuselyje) tik todėl, kad jis nesutaria su konservatoriais.
Galbūt Skvernelis sako tiesą, bet nepalieka įspūdis, kad reali jo ir jo rėmėjų nesutarimų su Karbauskiu priežastis yra kitokia. Paprastai tariant, atrodo, kad jis "pagavo žvaigždę" — pasijuto dideliu lyderiu, ant kurio viskas laikosi, ir todėl turi būti daroma taip, kaip jis nori. Neatsitiktinai Karbauskis pasakė: "Žmonės — tikriausiai ne vienas — naudojosi partija kaip tik galėjo, ir kai jau nebetenkino kažkokių ambicijų, pradėjo ieškoti kažko kito". Ir jeigu taip yra iš tikrųjų, politinės tų žmonių perspektyvos yra niūrios.
Kiek jau Lietuva matė politikų, kurie patys save sureikšmino, demonstratyviai išsiskyrė su vakarykščiais bendražygiais, o galiausiai pražuvo politiniame vandenyne. Vienas iš pavyzdžių — buvęs Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis. Nusprendė pavaizduoti didvyrį kovoje su "diktatoriumi" Karbauskiu, o dabar tyliai sėdi pamirštas pas liberalus. Ypač šiame kontekste nustebino Rimos Baškienės pozicija, kai tuo tarpu perspektyvus "valstiečių" lyderis, eurokomisaras Virginijus Sinkevičius (bent jau kol kas) į Skvernelio pusę nestojo.
Kas liečia ne atskiras asmenybes, o partijas (kol kas Skvernelis labai atsargiai kalba apie naujos partijos kūrimą, bet be to jo kompanijos sprendimas būtų visai kvailas), pamokantis yra socialdemokratų pavyzdys. Gediminas Kirkilas ir jo šalininkai irgi norėjo kažką įrodyti, bet socdemai dabar yra reitingų viršūnėje, o socdarbiečiai — ties politinio išlikimo riba.
Naujoje frakcijoje taip pat užtenka asmenybių su nepagrįstomis ambicijomis (tokių kaip Tomas Tomilinas), o greta jų — "numušti lakūnai" (tokie kaip Algirdas Butkevičius), ir toks kontingentas greičiausiai neturi rimtų politinių perspektyvų: geriausiu atveju jo nariai po kurio laiko papildys įvairias kitas partijas, blogiausiu — pasitrauks iš politikos. Žinoma, būna, kad naujokai iššauna, bet vargu ar čia tas atvejis (jau nekalbant apie tai, kad sukurti frakciją ir sukurti rimtą partiją — toli gražu ne tas pats).
Yra nuomonė, kad naujadaras gali papildyti valdančiąją daugumą, bet ir Skvernelis sako, kad frakcija liks opozicijoje, ir konservatoriams bei liberalams toks aktyvas vargu ar reikalingas — jiems užtenka jau to, kad susilpnėjo vienas iš pagrindinių oponentų. Bet ar tikrai susilpnėjo?
Be abejo, dažniausiai bet koks skilimas yra blogas dalykas. Tačiau kartais svarbiau apsivalyti ir atsinaujinti, nei plaukti pasroviui ir kabintis į žmones, kurie yra labiau balastas negu variklis. Kaip pažymėjo Karbauskis: "Aš norėjau, kad išsiskyrimo nebūtų, mūsų frakcijoje daug daugiau kolegų buvo, kad tas išsiskyrimas įvyktų. Sunku buvo suprasti, kaip opozicijos lyderis, išrinktas mūsų balsais, labiau kritikuoja mus, o ne valdžią".
Apibendrinant, galima konstatuoti, kad šiuo metu "valstiečiai" turi gerą reitingą ir stengiasi orientuotis į žmonių nuotaikas (geru rinkiminiu ištekliu galėtų tapti glaudesnis bendradarbiavimas su "Šeimų sąjūdžiu"). Tuo tarpu nauja frakcija kol kas neturi nieko, išskyrus skambų pavadinimą ir dideles ambicijas. Todėl bus įdomu pažiūrėti, kaip rinkėjai įvertins įvykusias permainas. Nuo Karbauskio galima pabėgti, nuo politinio likimo, kuris yra negailestingas tuštiems projektams — ne...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.