Ukrainos vyriausybė patvirtino Valstybinę tikslinę mokslo ir technikos programą aviacijos pramonei plėtoti 2021–2030 metais. Galų gale — ne visas strategijas patvirtins, galima skirti dėmesio ir programoms. Na, o kodėl lėktuvų pramonė staiga pateko į Ukrainos vyriausybės akiratį, apie tai gerai žino šalies prezidentas Vladimiras Zelenskis, neseniai pareiškęs apie norą skraidyti ir visus bombarduoti.
Įgyvendinus aviacijos programą, autoriai žada:
– per dešimt metų išsaugoti 50 tūkstančių darbo vietų ir sukurti 6 000 naujų darbo vietų;
– užtikrinti serijinę lėktuvų, aviacinių variklių ir kitos aviacijos technikos gamybą;
– sukurti naujus krovininius lėktuvus, Ukrainos sraigtasparnį, bepiločius aparatus, skirtus civiliniam naudojimui ir modernizuoti esamus keleivinių ir krovininių orlaivių tipus bei sraigtasparnius, skrydžio treniruoklius;
– iki 2030 metų parduodamų produktų apimtis privesti iki 10 mlrd. dolerių;
– kurti naujus aviacijos variklius;
– pradėti tarptautinius kooperatyvaus sukūrimo ir "An" lėktuvų gamybos projektus su užsieno parterniais, 2021–2030 metais padidinti orlaivių technikos ir paslaugų eksporto apimtis iki 5,5–7,5 mlrd
Negalima sakyti, kad aviacijos technikos eksportas, vertas 550–750 milijonų dolerių per metus —tai fantastiškas dydis. Pavyzdžiui, vienas "Airbus A380" kainuoja 390–490 milijonų dolerių.
Klausimas kitoks: ar Ukraina iš esmės pajėgi užtikrinti savo aviacijos pramonės plėtrą?
Žinoma, dabartinė Ukrainos aviacijos pramonės plėtros programa toli gražu nėra pirmoji. Ankstesnė (laikotarpiui iki 2020 metų) buvo priimta 2008 metais. Ir netgi 40 proc. buvo finansuojama, o tai nėra blogai pagal Ukrainos standartus, o juo labiau atsižvelgiant į 2014 metų ir vėlesnius įvykius.
Prieš tai, nuo 2000 metų, veikė Valstybinė kompleksinė Ukrainos aviacijos pramonės plėtros programa laikotarpiui iki 2010 metų. O dar prieš ją — lėktuvų pramonės plėtros programa, datuojama 1992 m.
Ankstesnėms programoms buvo teikiamos didelės lengvatos. Tada Ukraina galėjo sau leisti tiesioginį biudžeto finansavimą didesnėmis apimtimis.
Tačiau visą tą laiką Ukrainos aviacijos pramonė daugiausia degradavo. Tik "Motor Sič" įmonės darbas išliko stabilus iki 2014 metų. Be to, bendrovė "Antonov", turėdama savo projektavimo biurą, periodiškai sužibėdavo užbaigdama "An-70" programą, pradėtą dar TSRS, arba posovietinę programą "An-148".
Tačiau tuo pat metu stabili "Motor Sič" veikla pirmiausia buvo susijusi su variklių tiekimu Rusijos aviacijos pramonei. Ir minėtos programos "An-70" ir "An-148" buvo įgyvendintos ne tik bendradarbiaujant su Rusijos įmonėmis, bet ir didžiąja dalimi už Rusijos pinigus — ir orientuotai į Rusijos rinką. Būtent šios aplinkybės leido Ukrainai tuo metu išvengti visiško orlaivių pramonės žlugimo.
Be to, 2013 metais Rusija pasiūlė Ukrainai ne tik 15 milijardų dolerių paskolą ir papildomą dujų kainų nuolaidą, bet ir jos orlaivių bei laivų statybos įmonių pakrovimą. Žinoma, atsisakius pasirašyti Ukrainos ir ES asociacijos susitarimo ekonominę dalį.
Kalbama buvo apie tolesnį Rusijos "Motor Sič" variklių pirkimą, masinę "An-148" gamybą Voroneže pagal "Antonov" kompanijos licenciją ir kai kuriais ukrainietiškais komponentais, taip pat Ukrainoje su rusiškais komponentais-masinės krovinių An-70 gamybos plėtojimas abiejose šalyse. Daugiau nei puse projekto finansavo Rusija, o rusiškų komponentų dalis lėktuve viršijo 50%. 2013 metų vasarą šalys susitarė atnaujinti "An -124 Ruslan" gamybą — netgi buvo sukurta bendra įmonė.
Kuo viskas baigėsi, žinoma. 2014 metų birželį buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenka uždraudė karinį-techninį bendradarbiavimą su Rusija. Draudimas taip pat buvo taikomas dvejopo naudojimo prekėms, tai yra visai orlaivių pramonei.
Tiesą sakant, serijinis orlaivių surinkimas Ukrainoje nutrauktas dar 2015 metų birželio mėnesį —nuo to laiko nė vienas lėktuvas nebuvo pristatytas klientams. Kitaip ir būti negalėjo, nes Ukrainoje nėra nieko panašaus į uždarą jų gamybos ciklą.
Kita vertus, projektai, skirti kurti vis naujus modelius, gimsta nenutrūkstamu srautu, aukščiausiu lygiu kalba apie artėjantį lėktuvų gamybos atstatymą dešimtimis vienetų per metus. Bet kas ten — būdamas JAV, Zelenskis pareiškė, kad Ukraina "vėl stato savo lėktuvus, sraigtasparnius, tankus ir karinį jūrų laivyną". Na ir kas, kad tik jo fantazijose — užtat gražiai skamba.
Nepaisant to, net ir žlugus aviacijos pramonei, Ukrainos aviacijos pramonės produktų pardavimo apimtis 2011–2020 metais sudarė 13,1 milijardo JAV dolerių (tiesa, didžioji dalis buvo bendradarbiavimo su Rusija laikotarpiu). Juokinga, kad tai tiesiogiai pripažįstama kaip nepatenkinamas rezultatas.
Ir štai dabar, kaip pramonės plėtros dalis, planuojama, kad per ateinančius dešimt metų ji pagamins dešimties milijardų dolerių vertės produktus. Tai yra dar mažiau.
Šį rezultatą planuojama pasiekti programos finansavimo už 1,3 milijardo dolerių dėka, iš kurių 700 milijonų bus skirta iš biudžeto, o dar 600 — pačios įmonės. Tai yra, planuojama pasiskolinti 600, nes įmonės neturi savo pinigų.
Tuo pačiu metu programoje jokiu būdu neatskleidžiamas klausimas, ką Ukraina ketina daryti su visiška (daugiau nei pusės) savo orlaivių pramonės priklausomybe nuo importuojamų komponentų. Akivaizdu, kad sutartų priemonių nepakanka net iš dalies įveikti.
Jei planuojama pirkti vakarietiškus komponentus (vietoj rusiškų), tai patirtis bandant perdirbti juos pagal "An-70" jiems aiškiai parodė, kad tai kelias į niekur. Šiuo atveju Ukrainos lėktuvas tampa nekonkurencingas net kainos atžvilgiu, jau nekalbant apie projektų finansavimo galimybes, surinkimo kokybę, priežiūros paslaugas, prasistūmimą rinkoje ir pan. Kita problema - darbuotojų ir inžinierių išvykimas iš gamyklų po šešerių metų prastovų, padaugintas iš aukštojo ir profesinio mokymo sistemų degradacijos. Programa nepateikia atsakymo į klausimą, kas fiziškai įgyvendins visus sumanymus.
Tai sukuria tvirtą jausmą, kad programos tikslas — gauti trokštamą finansavimą. Jiems svarbiausia yra pinigų paskirstymas iš biudžeto ir kreditavimo galimybė valstybinėmis garantijomis? Be to, valstybės vadovui taip pat patinka pasakos apie skraidančius Ukrainos lėktuvus. Nėra jokių abejonių dėl galimybės panaudoti šiuos pinigus. Ir vargu ar yra prasmės nerimauti dėl programos rezultatų po dešimties metų, kai pas Ukrainą, greičiausiai, net neliks prisiminimų apie aviacijos pramonę.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.