Tai ne tik naujas "Foreign Affairs" straipsnis, bet ir visa kampanija, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas. Kai daugelyje Amerikos ir kitų Vakarų leidinių kyla publikacijų banga su maždaug tomis pačiomis antraštėmis kaip ši — "Kaip Kinija eksportuoja autoritarizmą", tada atsitiktinumų nėra.
Tas pats žurnalas ir jį publikuojanti Amerikos užsienio reikalų taryba sukūrė kažką panašaus į savo ir kitų publikacijų šia tema dosjė — kaip jau minėta, su beveik tomis pačiomis antraštėmis apie autoritarizmą. Jie labai palengvina mūsų užduotį: taip, dabar tikrai galime įsitikinti, kad tai yra kampanija, nesibaigiantis ir varginantis tas pats reklamavimas pasauliniu mastu. Be to, ši komanda savo svetainėje reguliariai ištraukia ankstesnes publikacijas ta pačia tema į pirmąsias vietas, tarsi primindama: mes apie tai diskutuojame jau seniai.
Įdomiausia čia ne pats organizuoto polifoninio riksmo faktas. Galų gale tai skamba labai logiškai ką tik sukurto JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos karinio aljanso prieš Kiniją (AUKUS) fone: juk reikia paaiškinti, kodėl šis aljansas reikalingas ir kodėl Kinija bloga.
Ne, įdomiausia yra detalės, įskaitant neapibrėžtus balsus: vaikinai, gal nereikia konkuruoti su Kinija būtent ideologijos požiūriu? Juk tai nesibaigs gerai. Gal galime sugalvoti ką nors kitą, be ideologinių šūkių? Netgi ne tai, kad visi minėti leidiniai yra labai silpni įrodymų prasme.
Štai vienas iš jų — apie tai, kad Ekvadore yra stebėjimo kameros, pagamintos Kinijoje ir su kiniška programine įranga ant stulpų. Tai kas? O Londone tokių kamerų nėra — kokios nors kitos kilmės? Arba kitas, dar kartą paaiškinantis, kas yra kinų ideologija "Viena juosta, vienas kelias": Kinija investuoja trilijoną dolerių į naujus uostus, geležinkelius ir muitinės terminalus dešimtyse šalių. Tai, kad kai kurie iš jų yra autoritariniai (pagal Vakarų klasifikaciją), sako tik viena: Kinija savo iniciatyvai nepriskiria sąlygų dėl politinių sistemų. Ir tai veikia — kas yra natūralu — visiems, kurie nesileidžia į tvirtus sąjungininkų santykius su Vakarais.
Beje, ką JAV eksportuoja? Ne autoritarizmą, o demokratiją ir kitą visišką gėrį — puiku. Bet kodėl ši eksporto prekė neįsišaknija daugelyje šalių ir dažniau sukelia tam tikras keistas pasekmes, kokias dabar matome Afganistane?
Tačiau pačiame straipsnyje, kuriame vakariečiams sakoma "geriau nepradėti ideologinio karo su Kinija", išreiškiamos kiek kitokios mintys. Pradedant nuo to, kas akivaizdu — apie tai, iš kur visa tai atsirado. Nuo pavėluoto Amerikos elito pripažinimo (po ilgų bandymų įrodyti priešingai) paaiškėjo, kad ekonomikos vystymuisi visai nereikia demokratizacijos. Tai atsitinka ir "autoritarizmo" sąlygomis — ir tai Kinija parodė visam pasauliui.
Todėl šiandien KLR vadinama rimtesniu ideologiniu iššūkiu Vakarams, nei buvo TSRS savo laiku. Kažką tai žeidžia, bet faktas yra faktas: sovietinė sistema įrodė, kad jos ekonomika veikia blogiau nei vakarietiška. O kinų — priešingai, ir tai yra jų iššūkis. Bet tada tas abejotinas straipsnis daro nuostabų dalyką. Jis sako, kad tiesioginė ideologinė grėsmė JAV ir kitoms Vakarų šalims yra vidinė, o ne išorinė. Todėl pirmiausia turime susidoroti su tuo, kas Vakarams kelia vidinį iššūkį, o paskui nusivilti tariamais išoriniais priešininkais.
Esmė ta, kad kovodami su sovietine sistema Vakarai eksportavo vieną gerą ir nekintamą tiesą, o dabar tai yra visiškai kitoks gėris ir tiesa. Be to, su šiuo eksportu viskas klostosi blogai, nes vakariečių ideologijos pasikeitimas nėra faktas. Tačiau faktas yra gilus vidinis susiskaldymas ir ideologinė kova JAV, Europoje ir kitur. Todėl pirmiausia derėtų išsiaiškinti, "kas yra tiesa", o tada pradėti konkuruoti su Pekino tiesa.
Tų pačių užsienio reikalų dukterinė įmonė Rusijoje paskelbė rusų mokslininko, profesoriaus Aleksandro Lukino straipsnį apie naują "pabudusio" Vakarų elito ideologiją. Beje, Lukinas visų pirma žinomas kaip šiuolaikinės Kinijos specialistas — ir tai suprantama, nes lengviau suprasti Vakarus, kai žinai, kas yra "ne Vakarai". Šiame straipsnyje sakoma, kad susiduriame ne su keliomis siautulingomis ir save naikinančiomis kampanijomis, skirtomis daugiausia Vakarų visuomenėms pertvarkyti, bet viena.
LGBT ir feminizmo ideologija, kova su rasizmu ir kitais kolonializmo palikimais ir daug daugiau — tai viena ideologija ir tokia, kuri "įgijo žmonijai pavojingos sistemos bruožų", tokių kaip fašizmas.
Pavojinga, nes "šiandieniniai kritinių teorijų šalininkai mano, kad galima tiesiog pakeisti žmogaus mąstymą į tai, kas, jo manymu, yra teisinga, pakeičiant teisės aktus, draudžiant nesąžiningą ir skleisti teisingą nuomonę arba naudojant chirurginę intervenciją. Jei tai marksizmas, tada labiau tikėtina, kad jis yra kairysis — interpretuojant Mao Dzedongą su jo kultūrine revoliucija ir inteligentijos perauklėjimo mokyklomis".
Lukinas priduria: "Tokiomis sąlygomis Rusija ir kitos posovietinės bei pokomunistinės valstybės galėtų atlikti diskusijų apie naujos ideologijos pavojus iniciatorių vaidmenį. Toks laikotarpis ir destruktyvus naujos ideologijos pobūdis, jos nepriimtinumas čia daug geriau suprantamas".
Kažkas rodo, kad ne veltui amerikiečių diskusijos apie kinų "autoritarizmo eksportą" dalyviai yra atsargūs: tokioje ideologinėje kovoje — su Kinija, su Rusija ar su daugeliu kitų šalių — labai lengva pralaimėti.