Lietuviams siūlomas dar vienas "liberalus akligatvis"

Viena ryškiausių antikarantininio judėjimo Lietuvoje veikėjų Nida Vasiliauskaitė prabilo apie naujos partijos steigimą
Sputnik
Ir nors šiandien Vasiliauskaitė figūruoja tarp nesisteminės opozicijos jėgų, visgi tai — asmenybė ne tik su savita pozicija, bet ir labai įdomia pažiūrų evoliucija. O norint suprasti, kokia čia bus partija — apie tai ir reikėtų pakalbėti...
Visų pirma, akivaizdžiausia: Vasiliauskaitė per pastaruosius pusantrų metų iš tiesų pasireiškė kaip žymi karantininės politikos kritikė. Ir pastaruoju metu vis dažniau rodosi skirtingose pokalbių, diskusijų laidose. Pasisakė ji ir rugsėjo 10 dieną vykusiame "Šeimų sąjūdžio" mitinge.

Atrodytų, kad ji — šio bendro, atseit, "nesisteminio" judėjimo dalis. Judėjimo, kuris, ne be lietuviško nacionalizmo prieskonio, visgi oponuoja ne tik 2020 m. pabaigoje susidariusiai TS-LKD, liberalų ir "laisviečių" Vyriausybei, bet visam iš Vakarų brukamų vaivorykštinių "vertybių" kompleksui. Tačiau ne viskas yra taip, kaip atrodo...

Tai leidžia suprasti pati Vasiliauskaitė: prasitarusi, kad naujos jos bendraminčių partijos steigimas tėra "tik laiko klausimas", ji būsimąjį politinį darinį įvardijo kaip būsiantį "apie tikrą liberalizmą ir libertarizmą"... Kaip suprasti?.. Kokį dar liberalizmą, jei dabar Lietuvoje (ir ne tik), kur vykdoma viskas, ką Vasiliauskaitė kritikuoja, šeimininkauja liberalai?..
Ministrą Landsbergį išrinko be kliūčių. Nes rinkimų nebuvo
Toks klausimas natūraliai kyla tiems, kurie nežino Vasiliauskaitės biografijos, jos pažiūrų evoliucijos ir galų gale tiems, kurie privengia teorinio, konceptualinio, žodžiu — idėjinio — dalykų matymo...
Pradėkime nuo pradžių. Viešajame Lietuvos gyvenime Vasiliauskaitė pasirodo XXI amžiaus pradžioje. Kaip akademinės karjeros prasme perspektyvi filosofė, dėstytoja. Šiame, ankstyvajame savo veikimo etape ji reiškiasi kaip vadinamosios "tolerancijos" (taigi, ir multikultūralizmo, ir seksualinių mažumų, ir t. t.) ideologijos šalininkė. Dalyvauja ir "Tolerantiško jaunimo asociacijos", ir "NK-95" steigime.
Kitaip tariant, ji priklausė postmodernistinei, vaivorykštinei "kairei". Iš esmės — kairuoliškai įpakuotai liberalizmo mutacijai. Apie ją čia nefilosofuosime. Tik konstatuosime, kad dabar jį įsigali ir Jungtinėse Valstijose, ir ES, ir Vakarų pasaulyje apskritai. Ir veda prie itin neliberalių ekscesų: totalinio sekimo ir netgi ne politinės, bet kasdieninės kalbos cenzūros, pseudomokslinių svaičiojimų apie "šimtą lyčių" ir į inkviziciją daug kuo panašaus kitaminčių persekiojimo.
Visa tai mums žinoma. Ir į Lietuvą, kaip į buvusią tarybinę (taigi, vadinamosios "Geležinės uždangos") šalį, ateina lėčiau... Bet visgi ateina: tai matėme per pastarąjį dešimtmetį, tai matome dabar, liberalkonservatorių koalicijai Seime stumiant lietuvių liaudžiai nepriimtiną vienalyčių partnerysčių įstatymą. Ir Vasiliauskaitė, vietoje to, kad džiaugtųsi susidariusia situacija, dargi jai oponuoja...
Šią opoziciją tegalima suprasti, supratus per šį pastarąjį dešimtmetį įvykusią jos pažiūrų evoliuciją. Iš tiesų: ji savo vidumi ir buvo, ir lieka liberale. Individualistinių, "laisvųjų" Vakarų vertybių šalininke. Tradicionalistinės, kolektyvistinės ir panašios idėjos jai kaip buvo, taip lieka svetimos. Ir vis dėlto ji oponuoja šiandieniniams "liberalams"... Kadangi pastarieji, "laisvindami" individą nuo jo paties, pjauna tą šaką, ant kurios sėdi visi klasikinio liberalizmo principai...
"Nausėda yra homofobas". Lietuvos vadovas įveltas į istoriją, kurios nesitikėjo
Šnekamasis Vasiliauskaitės virsmas buvo matomas ir iki vadinamosios COVID-19 pandemijos. Ryškiausiai jis atsispindėjo portale Delfi.lt skelbtoje Vasiliauskaitės publicistikoje. Ir, tai matydami, su ja iki tam tikro laipsnio suartėjo kai kurie dešinieji, konservatyvios-nacionalistinės pakraipos veikėjai. Ir vis dėlto čia sava ji netapo: pati Vasiliauskaitė, kalbėdama apie "Šeimų sąjūdį", pabrėžia, kad juos tesieja atsitiktiniai, situaciniai sąlyčio taškai.
O gerbėjų Vasiliauskaitė tikrai turi. Tiesa, žymią dalį — iš tų pačių "Šeimų maršo" ir pan. aktyvistų tarpo. Bet ne tik. Yra ir labiau inteligentinių natūrų, idėjiškai artimų jos išpažįstamam klasikiniam liberalizmui. Ir greičiausiai tokie sudarys naujosios partijos branduolį. Vis dėlto be didesnio ar mažesnio "maršistų" bei panašių, iš esmės neliberalių veikėjų palaikymo, kažin ar ši naujoji jėga išsivers... Nes "liberalioji" niša Lietuvos politinėje padangėje užimta.

Ir alternatyva jai, kokia bebūtų, liberali būti negali. Nei klasikine, nei kokia kitokia prasme. Kadangi tai, ką turime dabar — tai tiesioginė to išdava. Kaip pažymi Vasiliauskaitės kolega, filosofijos profesorius Algirdas Degutis (pats kadaise buvęs liberalas ir antitarybininkas, bet šias savo pažiūras iš pagrindų permąstęs): dabartinės Lietuvos, kaip JAV vasalo, bėdų ištakos — rusofobija ir liberalizmas...

Iš tiesų: pasakius "a", tenka pasakyti "b". Čia "a" — tai liberalizmas. O "b" — tai agresyvi jo mutacija, kurią regime XXI amžiaus Vakarų pasaulyje. Šiame kontekste, Vasiliauskaitė sako "a", tačiau nenori pasakyti "b". Pavyzdžiui, ją tenkina ir LGBT, ir kiti esamosios darbotvarkės akcentai. Jos netenkina tik viena — ekscesai, kuriais tai primetama per prievartą. Apie visuomeninę santvarką ar, sakykime, apie geopolitiką ir Rusijos klausimą Vasiliauskaitės atveju nėra nė kalbos.
Atitinkamas bus ir naujosios Vasiliauskaitės partijos — kaip toji besivadintų — pobūdis. Neabejotinai, ji turės sąlyčio taškų su "nesistemine" opozicija. Ir tam tikra prasme bus josios dalimi. Tačiau alternatyvos ji nesiūlo. Daugų daugiausiai Vasiliauskaitė tesiūlo pristabdyti tai, kas vyksta mums prieš akis (taigi, siūlo sakyti "a", bet nesakyti "b"...). Šių mėginimų stabdyti formas dar pamatysime. Bet jau dabar turėtų būti aišku, kad ši naujoji partija — tik dar vienas liberalus akligatvis.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
Lietuva gina žmogaus teises visame pasaulyje, bet ne namuose, teigia Paleckis