Varšuva yra tikras galvos skausmas Briuseliui jau seniai. Pavyzdžiui, praeitų metų pabaigoje ji kartu su Budapeštu blokavo ilgalaikio ES biudžeto ir 750 mlrd. eurų finansinės paramos paketo valstybėms narėms patvirtinimą. Galiausiai buvo pasiektas laikinas kompromisas, pagal kurį lėšų skyrimo susiejimas su tuo, kaip šalis laikosi teisės viršenybės principo (prieš ką protestavo Lenkija ir Vengrija, nes tai gali būti nukreipta pirmiausiai prieš jas), negalimas, kol ES Teisingumo Teismas (ESTT) paskelbs savo verdiktą dėl tokio mechanizmo teisėtumo.
Kitas ginčas tarp Briuselio ir Varšuvos vyksta dėl lenkiškos teismų reformos. ESTT nustatė, kad Lenkijos teisėjų drausminimo priemonės nesuderinamos su jų nepriklausomybės principu. Taip pat negalima nepaminėti, kad Lenkija nesutaria su Briuseliu dėl LGBT teisių ir ekologijos.
Pavyzdžiui, ESTT nusprendė, kad lenkai turi nutraukti anglies gavybą Turovo kasykloje ir mokėti Briuseliui 500 tūkstančių eurų baudą per dieną už šio sprendimo nevykdymą. Tačiau Lenkijos vyriausybė atsisakė vykdyti šį nurodymą, nes tai sukels grėsmę šalies energetiniam saugumui. Bet tuo pat metu Varšuva kritikuoja Vokietiją už dujotiekio "Šiaurės srautas 2" statybą. Ir visa tai jau nekalbant apie Lenkijos orientaciją į Ameriką savo užsienio politikoje, kas negali patikti Berlynui ir Paryžiui.
Ir štai šiame fone lenkų Konstitucinis Tribunolas žengė dar vieną maksimaliai konfrontacinį žingsnį, kuris žlugdo visą ES teisinę sistemą. Pažymėtina, kad sprendimas ilgą laiką buvo atidedamas. Matyt, buvo rimtai galvojama, ar mesti tokį iššūkį Briuseliui, nes jis gali turėti Lenkijai labai skausmingų — pirmiausia finansinių — pasekmių. Todėl kyla klausimas — kodėl Lenkija vis dėlto ryžosi dar labiau pakelti statymus žaidime su ES?
Galimai dabartinė šalies valdžia nenori trauktis iš bloko, nes tada praras didžiulius pinigus (be to, didesnė dalis visuomenės remia narystę ES), ir kartu galvoja, kad jai pavyks gyventi jame pagal savo taisykles, o Briuselis nieko negalės su tuo padaryti, nes nenori, kad dar ir Lenkija paliktų ES. Istorija su biudžeto blokavimu, galbūt, padrąsino Varšuvą dar labiau.
Tačiau problema ta, kad šį kartą Briuselis arba turi kažkaip priversti lenkus pakeisti sprendimą, arba bus sukurtas precedentas, reiškiantis, kad ES žodis (teisė) nieko nereiškia, ir visi gali daryti tai, kas jiems patinka (šiandien Lenkija, rytoj Vengrija, poryt dar kažkas). Panašiai kokia nors JAV valstija ar Rusijos Federacijos subjektas galėtų nuspręsti, kad jiems negalioja šalies Konstitucija, ir kas tada?
Tai ką darys Briuselis? Skambių pareiškimų iš visų pusių (Europos Komisijos, Berlyno, Paryžiaus ir t. t.) daug, bet, kaip rodo praktika, Lenkija nelabai kreipia į juos dėmesį. Svarbiau yra tai, kad jai vis dar nėra patvirtinta 58 mlrd. eurų parama kovai su pandemijos padariniais iš atitinkamo ES fondo, ir dabartiniai įvykiai greičiausiai nepaspartins šio proceso.
Tačiau vargu ar Lenkija tokiu atveju sėdės rankas sudėjus — ji gali pradėti blokuoti įvairius ES sprendimus. Tada reikės atimti iš jos balso teisę, o tai bus nelengva, nes pareikalaus Europos Vadovų Tarybos sprendimo, ir kaip balsuos įvairios valstybės (pavyzdžiui, Vengrija) — neaišku. Kitaip tariant, ES kova su Varšuva gali užsitęsti, ir jos perspektyva yra neapibrėžta. Ir visą tą laiką lenkai gyvens gal ir be europinių pinigų, bet pagal savo įstatymus, kas menkins Briuselio įvaizdį.
Tačiau yra viena išeitis, kuri visiems leis išsaugoti veidą — valdžios kaita Lenkijoje. Šalyje egzistuoja proeuropinės jėgos su buvusiu premjeru ir Europos Vadovų Tarybos pirmininku Donaldu Tusku (kuris visai neseniai sugrįžo į nacionalinę politiką, pasisakė už Konstitucinio Tribunolo sprendimo peržiūrėjimą ir pakvietė žmones į protestą) priešakyje. "Lenkijos išvedimo iš Europos operacija, kurią suplanavo Jaroslavas Kačynskis, aktyviai prasidėjo. Jeigu mes liksime abejingi, jo niekas nesustabdys", — pareiškė Tuskas.
Šiame kontekste manytina, kad Briuselis aktyviai rems lenkišką opoziciją ir darys viską, kad ji turėtų daugiau argumentų — pavyzdžiui, sulaikys finansinę paramą Lenkijai, ir Tuskas galės sakyti, kad tai valdančiųjų kaltė.
Lietuvai geriau nesikišti į šį didelį žaidimą, kuriame iš dalies sprendžiasi visos Europos Sąjungos ateitis. Todėl visiškai teisingai elgiasi šalies prezidentas Gitanas Nausėda, sakydamas: "Aš negaliu komentuoti Lietuvos Konstitucinio Teismo sprendimų, o norite, kad komentuočiau Lenkijos Konstitucinio teismo sprendimą. Be jokios abejonės, ši kontroversija arba ginčas yra juridinio pobūdžio ginčas, ir bet koks emocinis ar politinis dalyvavimas šiame procese yra visiškai nereikalingas ir, ko gero, perteklinis ir gal net daugiau žalingas negu naudingas. Tai aš labai tikiuosi, kadangi tai yra pirmiausiai pačios Lenkijos ir Europos Sąjungos klausimas, kad vis dėlto šis klausimas bus išspręstas taip, kad abi pusės bus patenkintos".
Apibendrinant, galima teigti, kad Varšuva užvirė labai rimtą košę, kuri nepalieka Briuseliui išeities — jis arba turės kaip nors priversti dabartinę Lenkijos valdžią pakeisti savo poziciją, arba padaryti viską, kad ši valdžia pasikeistų, nes ant kortos ne tik ES kaip institucijos prestižas, bet ir jos likimas.
O gal kažkas nori, kad Lenkija pasitrauktų iš Europos Sąjungos (ir tai nebūtinai Jaroslavo Kačynskio operacija)?
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.