Su lenkų politiku ir visuomenės veikėju Mateušu Piskorskiu ketinome susitikti Varšuvoje – jis sėdi namuose pasirašęs pasižadėjimą neišvykti ir laukia užsitęsusio teismo dėl akivaizdžiai suklastotos bylos.
Tačiau paskutinę akimirką nusprendėme nerizikuoti, todėl teko su politiniu kaliniu susisiekti telefonu iš Vilniaus.
"Dabar turiu nedaug apribojimų – tik draudimas išvykti iš šalies, bet tai dar labiau apsunkina, nes negaliu susitikti su artimiausiais giminaičiais, tarp jų ir su vaiku, kuris yra kitos šalies teritorijoje", – sakė Mateušas.
Ir pridūrė, kad Lenkija nėra ta šalis, kurioje galima laisvai reikšti savo mintis ir protestuoti prieš valdžios sprendimus.
"Ir mums taip pat nesaugu užsiimti visuomenine veikla ir būti Rusijos Federacijos piliečiais. Užtenka prisiminti žurnalistą Leonidą Sviridovą (jis buvo išsiųstas uždraudus lankytis Šengeno šalyse – Sputnik), kitus žurnalistus, prieš kuriuos buvo pradėtos bylos".
Gimtadienio dovana – veidu į asfaltą
Politiko Mateušo Piskorskio karjera klostėsi sėkmingai – 2002 m., būdamas Ščecino universiteto politikos mokslų dėstytoju, įstojo į "Lenkijos Respublikos savigynos" partiją. Po penkerių metų, būdamas 30-ies, jis tapo jos sekretoriumi spaudai, o 2015-aisiais įkūrė savo partiją "Smena". Tačiau 2016 metų gegužės 18 dieną viskas netikėtai baigėsi – jį sulaikė Lenkijos specialiosios tarnybos.
"Važiavau į oro uostą – buvo mano gimtadienis, planavau jį švęsti Maskvoje. Ir staiga miesto centre nepažįstami asmenys sustabdė automobilį. Ištempė mane iš mašinos, pargriovė ant žemės, surakino rankas. Pirmiausia pagalvojau apie apiplėšimą. O kas dar gali ateiti į galvą, kai tave iš mašinos ištraukia ginkluoti vyrai kamufliažinėmis uniformomis be identifikacinių ženklų. Tai buvo padaryta visiškai banditiškai. Ir tik kai mane atvežė į prokuratūrą, supratau, kad tai mūsų specialiosios tarnybos", – penkerių metų senumo įvykius prisimena Mateušas.
Tada viskas įvyko labai greitai. Prokuratūra iš teismo iškart gavo arešto orderį – viskas buvo aiškiai paruošta, o politikas buvo nuvežtas į garsųjį kalėjimą Rakovieckos gatvėje, Varšuvoje.
"Šis pastatas buvo naudojamas kaip politinių kalinių izoliatorius prieš karą Pilsudskio (pirmojo valstybės vadovo – Sputnik) diktatūros laikais, nacių okupacijos metais, Stalino laikais ir šiais laikais. Psichologinio spaudimo tikslais iš pradžių buvau izoliuotas į karcerį. Tačiau ilgai ten neužsibuvau – daugelyje žiniasklaidos priemonių įvairūs žmonės, tarp jų ir mano šeimos atstovai, sakė, kad bijo dėl mano gyvybės. Kad baiminasi, jog gali inscenizuoti mano savižudybę. Buvo tokia grėsmė, pastaraisiais metais panašių atvejų pasitaikė ne kartą. Ir kiekvieną kartą kažkodėl nusižudydavo būtent specialiųjų tarnybų sulaikyti žmonės", – sako pašnekovas.
Pasitikslinau, kiek laiko Mateušas praleido vienutėje. Pasirodo, apie keturis mėnesius. Jo kolega Lietuvoje žurnalistas ir politikas Algirdas Paleckis iki teismo pusantrų metų praleido vienutėje. Palyginti su juo, tikrai neilgai. Bet skirtingai nei lietuvis Paleckis, kuris tuos pačius pusantrų metų kalėjo, lenkas Piskorskis kalėjime praleido dvigubai ilgiau – trejus metus. O išėjo tik po to, kai artimieji ir draugai surinko apie 50 tūkstančių eurų užstatą.
Palaužti nepavyko
Mateušas sako, kad nepaisant ilgo laikotarpio, jis priprato prie gyvenimo už grotų – dauguma kalinių puikiai suprato, kad tai politinis kalinys, o nusikaltėlių požiūris į jį buvo normalus. Problemų nekilo ir iš administracijos pusės. Negana to, kaip vėliau paaiškėjo, kalėjimo vadovybė spėjo nepaklusti specialiųjų tarnybų pareigūnams – instrukcijose buvo aiškiai numatyta, kad Piskorskis visą laiką turi praleisti vienutėje. Tačiau kita vertus, jie įvykdė įsakymą kuo ilgiau neleisti bendrauti su artimaisiais.
"Buvo vienas incidentas, kai buvau sumuštas pervežant į prokuratūrą, – prisimena jis. – Surakino rankas už nugaros, nors aš turiu problemų su nugara ir yra medicininių indikacijų, dėl kurių to daryti negalima, ir palyda tą žinojo. Paprašiau to nedaryti, jie užpuolė, po to pateikiau pareiškimą teismui. Ir tuo pat metu iš paprastų žvalgybos pareigūnų sužinojau, kad visa tai suplanavo vadovai – taip jie man atkeršijo už straipsnį iš izoliatoriaus, kuriame griežtai apie juos rašiau".
Tai surengę slaptosios tarnybos pareigūnai tebuvo vykdytojai, sako politikas, netrukus išėję iš darbo, o Piskorskis negalėjo kaltinti vadovybės tik remdamasis neoficialia informacija. Todėl ieškinį iš teismo teko atsiimti.
Ačiū, kad tik trejus metus
Mateušo pamąstymai apie laiką, praleistą už grotų iki teismo be nuosprendžio, pribloškia – "ačiū, kad tik trejus metus".
"Daugelyje ES šalių yra nustatytas maksimalus laikotarpis, per kurį įtariamasis gali atsidurti už grotų iki bylos nagrinėjimo pradžios, o Lenkijoje tokio dalyko nėra. Tik teoriškai, nes Lenkijos teisė suformuluota taip, kad, pavyzdžiui, Baudžiamajame kodekse yra straipsnis apie maksimalaus įkalinimo termino ribojimą tardymo izoliatoriuje, bet po to yra išnaša su raide "a", kuri sako, kad ypatingais atvejais pagrindinis straipsnis netaikomas. Aš pats žinau atvejų, kai žmonės buvo laikomi tardymo izoliatoriuje net aštuonerius – devynerius metus", – sako Piskorskis.
Anot jo, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos ne kartą atkreipė į tai dėmesį, tačiau šalies valdžia prieš viską užmerkė akis.
"Situacija Lenkijoje tik blogėja, nes reikia aiškiai suprasti, kad Lenkijoje, skirtingai nei net Baltijos šalyse su visais savo ypatumais, dabar yra įsitvirtinęs autoritarinis režimas, apie kurį jau atvirai kalba politologai", – kalbėjo pašnekovas.
Kaltinamas... dėl visuomenės nuomonės formavimo
"Mano byla yra įslaptinta ir aš neturiu teisės apie tai kalbėti. Tačiau, kaip rašoma prokuratūros pareiškime, esu kaltinamas pagal Baudžiamojo kodekso 130 straipsnį – tai yra šnipinėjimas. Prokuratūra taip pat remiasi 2008 m. oficialiais pareiškimais ir patvirtina, kad esu kaltinamas dėl visuomenės nuomonės formavimo. Ne kartą kreipiausi į teismą su prašymu išslaptinti mano bylą, tačiau kiekvieną kartą man buvo atsakyta", – sako Piskorskis.
Ir priduria, kad jo sulaikymo užsakovė gali būti net ne Lenkija, o... Ukraina.
"Manau, ir Lenkijos žiniasklaidoje, tarp ekspertų buvo tokios prielaidos, kad iš tikrųjų buvau sulaikytas dėl tam tikro SBU spaudimo ir nurodymų, nors Ukrainoje nėra jokių bylų ar tyrimų prieš mane. Be to, galbūt tai buvo pasakyta ir per Lenkijos televizijos kanalus, buvo ir Amerikos specialiųjų tarnybų nurodymas", – patikslina politikas.
Jei sudėliosime į eilę įvykius, buvusius prieš Piskorskio sulaikymą, tada viskas atsistoja į savo vietas. 2014 m. kovo mėn. jis vadovavo tarptautinių stebėtojų misijai per referendumą Kryme, tada palaikė DLR ir LLR kūrimą Donbase. 2016-ųjų vasarą Varšuvoje turėjo vykti NATO viršūnių susitikimas, o Piskorskis neslėpė, kad ketina surengti Šiaurės Atlanto aljanso priešininkų konferenciją ir rengti piketus. Tai buvo paskutinis lašas. O dabar, be to, kad politikui neleidžiama išvykti iš šalies, uždrausta bendrauti su nemažai buvusių jo darbuotojų, lenkų aktyvistų ir žurnalistų, kurie gali būti liudininkais Piskorskio byloje.
"Taigi, turiu papildomų apribojimų – negaliu bendrauti su artimiausiais draugais. Tačiau didžioji dauguma jų neturi nieko bendra su man pareikštais kaltinimais, jie nekeliavo į Ukrainą ar Maskvą. Todėl puikiai žinau, kad šis sąrašas buvo sudarytas specialiai tam, kad atimtų iš manęs galimybę užsiimti bet kokia visuomenine veikla", – įsitikinęs politinis kalinys.
Netgi įsidarbinti buvęs mokytojas negali su tokiu "vilko bilietu". Bet bedarbio pašalpos jam taip pat niekas nemoka. Išgyvena žurnalistikos dėka – laisvai samdomas darbuotojas bendradarbiauja su kai kuriais leidiniais, tarp jų ir su rusiškais.
Šnipe, eik lauk
Kaip ir Lietuvos politinis kalinys Algirdas Paleckis, taip ir lenkų disidentas Mateušas Piskorskis stebisi kaltinimų šnipinėjimu absurdiškumu. Kaip Paleckis buvo vadinamas "Rusijos šnipu" ir niekas net nesivargino to įrodinėti – "gavo nurodymus iš nenustatyto Rusijos specialiųjų tarnybų darbuotojo ir perdavė užduotis nenustatytam Lietuvos gyventojui", taip ir Piskorskis vadinamas "Rusijos šnipu" visiškai nepagrįstai.
"Nuo vaikystės mokomės, mokomės, skaitome knygas, žiūrime filmus ir suprantame, kas yra šnipas – asmuo, kuris perduoda įslaptintą informaciją užsienio žvalgybos tarnybai. Mano teisininkai skyrė keletą teisinių ekspertizių šiuo klausimu, o akademiniai mokslininkai, teisininkai Lenkijoje iš dviejų skirtingų universitetų irgi priėjo prie galutinės išvados – taip, šnipinėjimas yra informacijos perdavimas. Net teisiniu požiūriu taip yra. O dabar prokuratūra mane viešai apkaltino viešosios nuomonės formavimu, bet tai ne įslaptintos informacijos perdavimas! Pasirodo, jokio nusikaltimo sudėties nėra", – sako politinis kalinys.
Piskorskio byla panaši į Paleckio ir tuo, kad nėra įrodytų ryšių su žvalgybos specialiosiomis tarnybomis. Ir jis niekada neslėpė bendradarbiavimo su Rusijos visuomeninėmis ir politinėmis organizacijomis, tai visi visuomenės veikėjai – politologai, politikai.
"Kaip suprantu, dauguma žmonių mano, kad šnipinėjimas apima tam tikrą paslaptį ir slaptumą. Aš kartu su šiais žmonėmis kalbėjau su žiniasklaida, dalyvavau su jais konferencijose. Pasirodo, iš viso nėra elementų, leidžiančių pripažinti mano darbą kaip šnipinėjimo veiklą. Elgiausi atvirai, viešai ir nieko neslėpiau", – sako Piskorskis.
Blogiau nei Baltijos šalyse
Mateušas Piskorskis sako, kad Lenkijoje situacija su šnipų manija yra prastesnė nei Baltijos šalyse, kur "pirmiausia sugalvoja įstatymą, nors ir absurdišką, bet įstatymą, o tik tada pasodina į kalėjimą". Lenkijoje nuo 2014 metų diskutuojama šia tema – ar išplėsti straipsnį apie šnipinėjimą, ar Baudžiamajame kodekse įvesti naują straipsnį, "primenantį lengvo laipsnio šnipinėjimą, kaip Latvijoje". Tačiau iki šiol jie to nepadarė, viskas dar svarstoma.
"Be to, pasakysiu, kad atvirieji šaltiniai, pavyzdžiui, Lenkijos specialiųjų tarnybų leidžiami žurnalai, taip pat kalba apie būtinybę pakeisti Lenkijos baudžiamojo kodekso 130 straipsnį. Tačiau iki šiol niekas to nepadarė, – aiškina politikas. – Nebuvo pagrindo mano sulaikymui ir laisvės atėmimui".
Mateušas Piskorskis gerai pažįsta visus Baltijos šalių politinius kalinius. Su Sergejumi Seredenka, kuris dabar dėl panašių kaltinimų kalinamas Estijos kalėjime, jie susitiko ESBO viršūnių susitikime Varšuvoje. Sužinojęs apie draugo sulaikymą, Seredenka pasipiktino lenkų savivale, tačiau dabar jis pats atsidūrė tokioje pačioje situacijoje. Jie draugauja su Latvijos politiniu kaliniu Aleksandru Gaponenka, kuris buvo apkaltintas neapykantos kurstymu dėl rasės, etninės priklausomybės ir tautybės ir praėjusių metų pabaigoje buvo nuteistas lygtinai metams.
Lygiai taip pat puikiai pažįsta rusakalbį žurnalistą Jurijų Aleksejevą, kurį latvių Temidė neseniai nuteisė 14 mėnesių kalėti dėl fiktyvaus kaltinimo. Piskorskis taip pat susitiko ir bendradarbiavo su lietuviu Algirdu Paleckiu. Jis taip pat pažymi visų šių procesų panašumą.
"Tik Baltijos šalyse sprendimai priimami greičiau", – sako politikas.
Piskorskio byla teismui buvo perduota 2018 metų gegužę, kai jis dar sėdėjo kalėjime, tačiau byla tebėra ankstyvoje stadijoje. Jame yra apie 60 liudininkų, tačiau apklausti tik du. O nuo 2020 metų birželio pradžios iki rugsėjo mėnesio nebuvo nė vieno posėdžio.
"Kada viskas baigsis, niekas negali pasakyti. Advokatai irgi tik gūžčioja pečiais. Viskas gali pasikeisti tik pasikeitus politinei valdžiai Lenkijoje, tačiau prielaidų tam taip pat nematyti", – sako Mateušas Piskorskis.