VILNIUS, lapkričio 6 — Sputnik. Erdvėlaivio Juno perduoti duomenys rodo, kad garsioji Didžioji Raudonoji Jupiterio dėmė – planetos atmosferoje siaučianti 16 tūkstančių kilometrų skersmens audra – tęsiasi giliau, nei manyta anksčiau, o jos vieta gali būti siejama su planetos ravitacinio lauko anomalija. Du straipsniai šia tema buvo paskelbti žurnale "Science".
NASA nepilotuojama tarpplanetinė stotis Juno orbitoje aplink Jupiterį skrieja nuo 2016 m. Misijos užduotis – ištirti planetos gravitacinius ir magnetinius laukus, tirti atmosferą, taip pat patikrinti hipotezę, kad Jupiteris turi tvirtą šerdį. Straipsnių autoriai skelbia naujus duomenis apie Jupiterio meteorologiją ir jo santykį su gilesniu planetos vidumi.
Jupiterio atmosferoje gausu smarkių audrų ir besisukančių vėjo sistemų. Didžiausia ir garsiausia iš jų yra Didžioji Raudonoji dėmė – galinga nuolatinė žiedinė audra, galinti apimti visą Žemę. Iki šiol nebuvo aišku, ar jis apsiriboja viršutinėmis atmosferos dalimis, ar tęsiasi toliau į sausumą.
Mokslininkai naudojo mikrobangų ir gravitacijos matavimus, kad įvertintų Didžiosios Raudonosios dėmės gylį ir struktūrą.
"Juno" laive esantis MWR mikrobangų radiometras gali prasiskverbti 550 kilometrų į Jupiterio debesų gelmes. Su jo pagalba mokslininkai atrado, kad audra tęsiasi žemiau debesų lygio, tai yra, vandens ir amoniako kondensacijos aukščio. Pasak autorių, tai rodo, kad nedidelio masto dinaminiai procesai, lemiantys kritulių susidarymą ir srautą, veikia daug gilesniuose atmosferos lygiuose, nei manyta anksčiau, o tai gali rodyti ryšį tarp Jupiterio vidinių apvalkalų ir žemesnės atmosferos sluoksnių.
Vykdydami gravimetrinius matavimus, atliktus Junonos skrydžio virš Didžiosios Raudonosios dėmės metu, mokslininkai aptiko planetos gravitacinio lauko svyravimus, sukeltus audros, taip pat faktą, kad audrą maitinantys zoniniai purkštukai leidžiasi gilyn. Pagal GSE gravimetrą Didžiosios Raudonosios dėmės gylis yra ne didesnis kaip 500 kilometrų, o aplinkinės srovės įsiskverbia iki 3000 kilometrų gylio.