Viena vertus, savi marškiniai yra arčiau kūno, be kita ko, valstybės pareigos savo piliečiams apima ir sienų apsaugą. Tai nereiškia, kad sienos buvo aklinai uždarytos migrantams, tačiau paskutinis žodis — šiuo konkrečiu atveju juos įsileisti ar neįleisti — turėtų likti valdžiai. Jei valdžia tampa bejėgė migrantų spaudimo akivaizdoje, kyla abejonių dėl tokios valstybės veiksnumo. Todėl tam tikromis aplinkybėmis šalis privalo ginti savo sienas, taip pat ir jėga, rašo RIA Novosti autorius Maksimas Sokolovas.
Kita vertus, ES žmogaus teisių apsaugą paskelbė savo politikos alfa ir omega, kuri palankiai išskiria Europą iš kitų šalių. Visų pirma Europa buvo paskelbta persekiojamųjų ir vargšų prieglobsčiu. Jeigu toks dosnus principas paskelbtas, tai puiku, bet tuomet Europos vyriausybių pareiga yra įsileisti tiek niūrius, tiek linksmus svečius. Ir ne tik įsileisti, bet ir išlaikyti. "Mums pavyks", kaip Angela Merkel pasakė 2015 metais.
Problema tame, kad dabar, kai svečiai iš pietų bando prasiskverbti iš Baltarusijos per Lietuvą ir Lenkiją į turtingesnes šalis — "Atėjau pas jus apsigyventi amžiams, tikiuosi rasti prieglobstį pas jus" — toks nekaltas noras nesulaukė visiško supratimo. Bet kas dabar? "Negalėdamas nežadėk, pažadėjęs ištesėk". Nereikėjo duoti tokių plačių pažadų ir kalbėti apie alfa ir omega.
Žinoma, galima dėl visko kaltinti Lukašenką, juolab, kad jis kažkiek susijęs su dabartiniais sunkumais, tačiau bėda tame, kad net jei Baltarusijos prezidento iš viso neegzistuotų, gamtos dėsnis, kad vanduo ras skylę, niekur nedingtų. Jei ne ten, tai čia.
O tokie platūs pažadai atsirado seniai — kaip reakcija į Europai (ir ne tik Europai) gana gėdingą epochos tarp dviejų pasaulio karų istoriją.
Kaip pastebi rašytojas istorikas: "Per karą ir kitus du dešimtmečius kai kuriose šalyse įvyko valstybiniai perversmai, kurie privertė daug žmonių bėgti iš gimtinės į svetimą kraštą. Taip kilo daugiatautė emigracija. Kur tik ateidavo šitie niūrūs svečiai, jie buvo nepageidaujami. Žemė ir darbas buvo padalinti tarp tautų. Nebebuvo šalių, kur reikėjo gabių atvykėlių. Atvirkščiai, visur kreivai žiūrėjo į užsieniečius, kurie norėjo darbo ir duonos. Jiems nebuvo leista dirbti, jiems vos buvo leidžiama kvėpuoti. Tremtiniams buvo sunku gauti patvirtinimą, kad jie yra tokie, kokie yra. Daugelyje šalių tai buvo sveikintinas pretekstas jais atsikratyti. Pasitaikė, kad žmones, kurie neturėjo dokumentų, žandarai naktį slapta išmetė per sieną į kaimyninę šalį, o kitą naktį kaimyninės šalies žandarai taip pat slapta išmetė atgal". Paskutinė frazė — lyg iš šių dienų naujienų srauto.
Tačiau emigrantų skurdas — dar buvo pusė bėdos. Daug blogiau buvo tai, kad kai buvo kalbama ne apie duonos gabalėlį svetimoje žemėje, o tiesiog apie gyvybės gelbėjimą, demokratinės šalys rodė tokį pat abejingumą bėglių likimui. Istorija apie "pasmerktųjų laivą" — lainerį "St. Louis", išplaukusį iš Hamburgo 1939 metų gegužės 13 dieną, tapo chrestomatiniu pasakojimu.
Laive buvo 900 Vokietijos žydų su Kubos vizomis. Kaip paaiškėjo, anuliuotomis iki atvykimo į Havaną momento. Keleiviai kreipėsi pagalbos ir į JAV, ir į Kanadą, tačiau jiems buvo atsakyta, motyvuojant tuo, kad abiejų šalių ekonominė padėtis sunki, visos imigracijos kvotos jau išnaudotos ir padėti jiems negali. Gegužės 27 d. atvykęs į nesvetingą Havaną, "St. Louis" birželio 6 d. iškeliavo atgal. Tik paskutinę akimirką žydų organizacija "Joint" gavo leidimą "St. Louis" keleiviams išlaipinti kitose Europos šalyse: Didžioji Britanija sutiko priimti 287 žmones, Prancūzija— 224, Belgija — 214, Olandija — 181.
Kitais ne taip gerai žinomais atvejais tokio leidimo nebuvo — ir pabėgėliai buvo palikti likimo valiai. Buvo Šveicarijos valdžios formuluotė: "Das Boot ist voll" — "valtis pilna", tai reiškia, šalis ne guminė. Ir taip pasielgė ne tik šveicarai. Dar 1938 metų vasarą Prancūzijos kurorte Eviane įvyko demokratinių jėgų konferencija tema, kaip elgtis su žydų pabėgėliais iš Trečiojo Reicho, ir dalyvių pozicijos buvo vienoda. "Užjaučiame, bet..." Paradoksalu, bet visai ne demokratinės šalys — Ispanija, Portugalija, Iranas — kartais rodė kur kas didesnį atlaidumą žydų rūpesčiams.
Žinoma, didelės valstybės buvo abejingos ne tik žydų likimui, bet su kitais pabėgėliais viskas dažniausiai nebuvo skelbiama viešai, čia gi bandė skambinti pavojaus varpais — bet nesėkmingai.
Ir tada atsitiko įprastas dalykas. Nekaltųjų nubaudimas ir neprisidėjusiųjų apdovanojimas. Tai yra, tiek kaltų, tiek nekaltų nubaudimo nebuvo, bet su apdovanojimu viskas pavyko taip, kaip reikia. Tragiško ketvirčio amžiaus rezultatais — 1919–1945 m. — naudos gavėjais tapo ekonominiai migrantai iš trečiojo pasaulio šalių. Lengvatos, pašalpos, didžiausio palankumo režimas ir kt. Kaip kompensacija už nežmonišką tarpukario laikų elgesį su pabėgėliais buvo itin jautrus ir humaniškas požiūris į žmones, kuriems gimtinėje niekas negresia, tačiau svetimame krašte gyvenimo gerovių rinkinys kur kas didesnis. Jie iš dalies buvo įleisti prie šio rinkinio.
Tai įprastas dalykas. 1918 metų straipsnyje "Inteligentija ir revoliucija" Blokas rašė: "Kodėl dergia širdžiai mieluose ponų dvaruose? — Nes ten prievartavo ir plakė merginas: ne pas tą poną, taigi pas kaimyną. Kodėl griauna šimtmečio parkus? — Nes šimtą metų po besiskleidžiančiomis liepomis ir klevais ponai rodė savo galią: kišdavo elgetai po nosim piniginę, o kvailiui — išsilavinimą.
Ar senovės laikų ponai buvo tokie nuodėmingi — atskiras klausimas. Galbūt ir nuodėmingi. Tačiau kompensaciją už jų aukų kančias gavo Poligrafas Poligrafovičius Šarikovas, kuris pats jokiu būdu nenukentėjo nuo ponų.
Kenčia vieni, o gerovę gauna visiškai kiti — panašu, kad ant to statomas visas pasaulis. Ir europiečių žmogaus teisių humanizmas — taip pat. Žmoniškas, per daug žmoniškas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija