Po TSRS žlugimo Lietuva ilgus metus negalėjo apsispręsti, ką daryti su paminklu rašytojui.
Visus šiuos metus buvo ir paminklo gynėjų, besistengiančių išsaugoti kultūrinį ir istorinį paveldą nuo jo priešininkų.
Vilniaus vicemeras Valdas Benkunskas teigė, kad miesto savivaldybė galiausiai priėmė teisingą sprendimą. Kartu valdžia anksčiau pripažino, kad tai padiktavo politiniai motyvai.
Atsirado ir savivaldybės sprendimo šalininkų. Visų pirma, tarp jų buvo tarybų ir lietuvių aktorė Nijolė Oželytė, savo pasisakymuose atsitiktinai pasikėsinusi į dramaturgą Rimą Tuminą.
Tuo pat metu prie paminklo atėjo ir lietuvių rašytojo Petro Cvirkos anūkas Aidas Pivoriūnas. Anksčiau jis teigė esąs pasirengęs ginti teises teismuose, net pasiekti europinius.
Aikštėje pasirodė ir kiti paminklo gynėjai. Žmogus su plakatu: "Tas tapdavo mankurtu — vergu be praeities".
Petras Cvirka (1909-1947) gimė valstiečių šeimoje, baigė Kauno meno mokyklą.
Jis priklausė vadų grupei, kuri kreipėsi dėl Lietuvos priėmimo į TSRS.
Vėliau Cvirka vadovavo Lietuvos TSR rašytojų sąjungai ir sukūrė reikšmingiausių to laikotarpio literatūros kūrinių.
Dabar paminklas kartu su kitomis tarybinėmis skulptūromis turėtų būti perduotas Lietuvos nacionaliniam muziejui.
Nuotraukoje: išmontuotas paminklas Cvirkai.