Pranešimai, kad Didžioji Britanija pasirengusi į Ukrainą siųsti apie 600 karių, pasirodė karalystės gynybos ministro vizito į Kijevą išvakarėse. Ne, specialiosios pajėgos ir desantininkai neturėjo lydėti Beno Voleso: pasiruošimo kariuomenės perkėlimui buvo imtasi Rusijos invazijos į Ukrainą atvejui. Juk britų žvalgyba sako apie "aiškų ir realų pavojų" — reikia gi ruoštis, kad klastingas Putinas neužkluptų netikėtai. Tai yra parodyti, kad Vakarai Ukrainos Rusijai neatiduos, teks pakariauti net su britais, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Tai, kad pati idėja perkelti karius iš NATO šalies yra provokacija Rusijos atžvilgiu, kuri nuolat perspėja apie Ukrainos atlantizacijos nepriimtinumą, Londono visiškai nejaudina: mes gi reaguojame į Rusijos grėsmę ir giname demokratiją. Kitą dieną po pranešimo apie 600 gelbėtojų paskelbimo Borisas Džonsonas kalbėjo Sičio lordo mero (tai ne Londonas, o atskira valstybė valstybėje, pasaulio finansų centras) surengtame bankete ir plėtojo šią temą.
Tiesą sakant, jis kalbėjo apie globalią Britaniją, Global Britain, tai yra apie patį anglosaksišką globalizacijos projektą, kuris skirtas išsaugoti anglosaksų dominavimą prisidengiant "demokratijos ir laisvosios rinkos" propagavimu:
"To pasekmė yra tai, kad mes vis labiau bendradarbiaujame su tais, kas palaiko mūsų vertybes ir paskatas. Todėl sakydami, kad palaikome Ukrainos suverenitetą ir vientisumą, tai nėra dėl to, kad norime būti priešiški Rusijai ar norime kažkokiu strateginiu būdu apsupti arba pakirsti šią didžiąją šalį... Taip yra todėl, kad esame atsidavę demokratijai ir laisvei, kuri dabar yra palaikoma didžiulėje Europos žemyno teritorijoje".
Kitą dieną tą pačią formuluotę — kad Didžioji Britanija (ir Ukraina) nenori būti priešiškos, strategiškai apsupti ar pakirsti Rusijos, pakartojo savo bendrame pareiškime Britanijos ir Ukrainos gynybos ministrais. Jie tiesiog nerimauja dėl Rusijos karinio aktyvumo pasienyje su Ukraina.
Taip, visiškai nesuprantama, kodėl šie keisti rusai taip nervinasi dėl Ukrainos? Ji trokšta laisvės, britai turi desantininkus, kad ją apsaugotų — o jie vis kartoja apie kažkokią NATO prie jų sienų, grasina Vakarams. Be to, ir europiečiai elgiasi neteisingai, Džonsonas juos taip pat griežtai perspėjo:
"Tikimės, kad mūsų draugai supras, kad netrukus teks rinktis tarp to, ar tapti dar labiau priklausomų nuo Rusijos angliavandenilių, einančių milžiniškais naujais vamzdynais, ar užstoti Ukrainą ir ginti taikos ir stabilumo reikalą, jei leisite man taip pasakyti".
Tai yra, Didžioji Britanija, pasitraukusi iš ES, ne tik nesiruošia atitraukti rankos nuo Europos politikos pulso — ji tikisi ir toliau vaidinti lemiamą vaidmenį žemyno reikaluose (kartu su amerikiečiais — bet kartais, kaip įprasta, juos pakeičiant, nukreipiant). Be to, metodai tie patys: europiečiai turi būti mobilizuoti prieš Rusijos grėsmę. Ar rusai grasina Ukrainai? Ne, jie kelia grėsmę Vakarams kaip tokiems, jų interesams — niekam Londone nerūpi, kad Ukrainos geopolitinės priklausomybės klausimas Rusijai yra dar svarbesnis nei Škotijos nepriklausomybės klausimas Britanijai.
Škotija, net jei (tiksliau, kada) jai pavyks palikti Jungtinę Karalystę, išliks ne tik Britų Sandraugos dalimi (su karaliene priešakyje), bet ir NATO nare. Jokių Rusijos karinių bazių salos šiaurėje niekada neatsiras, tačiau Ukrainos atlantizacijos planai buvo oficialiai paskelbti. Tai yra, mažai to, kad Rusijai apskritai nepriimtinas pats projektas sukurti "antiRusiją" iš Ukrainos (tai yra istorinės Rusijos dalies), tai rusams dar siūloma susitaikyti su tuo, kad po poros dešimtmečių ji taps tapo Atlanto karinės organizacijos dalimi. Ne, o kas čia toks — gerbkite demokratiją ir laisvę!
Britų cinizmas nepakartojamas — įsivaizduokite, ką sakytų apie rusus, jei jis su Škotija darytų tai, ką Londonas dabar daro Ukrainoje? Jei net dabar, kai Rusija nieko nedaro dėl Škotijos nepriklausomybės, ji yra kaltinama kišimusi, o kartais pateikiami absurdiškumu stulbinantys argumentai. Neva, mes nežinome, dėl ko rusai lažinasi — dėl Škotijos atsiskyrimo ar jos išsaugojimo kaip karalystės dalies, — bet jie tikrai tai daro.
Be Škotijos ir Ukrainos, kur rusai kelia grėsmę pažangaus pasaulio laisvei, Europos žemėlapyje yra dar viena vieta, kur jiems reikia duoti atkirtį ir skubiai, nelaukiant skaudžių pasekmių. Jei ne britai, europiečiai vėl viską pramiegotų — o juk kalbama apie tokį sprogų regioną kaip Balkanai.
Buvęs užsienio reikalų ministras Viljamas Heigas skambina pavojaus varpais — "The Times" publikuotame straipsnyje "Jei dabar pralaimėsime Putinui, Balkanai vėl sprogs" jis sako apie būtinybę smogti klastingiems Rusijos planams:
"Kartais Vakarai turi atlaikyti šį šaltą Putino žvilgsnį ir būti pasiryžę atmesti jo ir jo pakalikų taktiką. Ir Balkanai yra svarbi vieta pradėti šį procesą".
Ką gi ruošiasi tie rusai? Dabartinės federalinės Bosnijos ir Hercegovinos žlugimą — šio dirbtinio Deitono susitarimų kūrinio, kurį vis dar prižiūri Jungtinės Tautos. Kroatai, musulmonai bosniai ir serbai joje gyvena kiekvienas pagal savo tvarką — o serbai ir visiškai pagal savo tvarką, nenorintys paklusti svetimoms taisyklėms. Federacija iš tikrųjų visus šiuos metus balansuoja ant žlugimo slenksčio — tačiau Heigas, savaime suprantama, dėl visko kaltina serbus:
"Daugelį metų Serbų Respublikos, kurioje dominuoja serbai, lyderis Miloradas Dodikas, aktyviai remiamas Rusijos ir Serbijos, kenkia padėtį Bosnijoje ir Hercegovinoje... Pastarosiomis savaitėmis padėtis paaštrėjo. Dodikas yra arti Serbų Respublikos atsiskyrimo nuo Bosnijos, šalies, kurioje kroatai, bosniai ir serbai kol kas gyvena trapioje pusiausvyroje. Dodikas pareiškė, kad vėl pakels Bosnijos serbų armiją, tą pačią jėgą, atsakingą už genocidą Srebrenicoje. Jis bando gauti naudą iš silpnumo ir Vakarų dėmesio atitraukimo, kad paaštrintų krizę, kuri lems radikalius pokyčius politiniame Balkanų žemėlapyje, ir jo vadovaujama teritorija vėl bus prijungta prie Serbijos".
Bosnija ir Hercegovina tikrai gali subyrėti — vien todėl, kad tai dirbtinis laikinas darinys. Jis neturi jokių istorinių perspektyvų — bet serbai nespartina Serbijos ir Serbų Respublikos susijungimo proceso, nes tuomet bus apkaltinti Deitono žlugimu su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Anksčiau Europa manė, kad pamažu sugebės suvirškinti Vakarų Balkanus, tačiau regiono šalių įstojimas į ES vis atidedamas.
Ne tiek dėl to, kad daugelis iš šešių regiono šalių (iš kurių penkios yra Jugoslavijos fragmentai) tarpusavyje nesutaria, o Serbija visiškai nepripažįsta Kosovo nepriklausomybės, bet pirmiausia dėl to, kad Europa nepasirengusi suvirškinti dar kelių valstybių. Albanija, Šiaurės Makedonija, Bosnija ir Hercegovina, Kosovas, Juodkalnija, Serbija — priimti jas visas iš karto? Priimti atskirai — pradedant Šiaurės Makedonija ir Albanija? Lengviau išvis nepriimti, o palaukti, laikant Balkanus ant trumpo pavadėlio. Spalio pradžioje įvykęs ES viršūnių susitikimas Balkanų klausimais, kuriame Europos Sąjungai pirmininkaujanti Slovėnija pasiūlė iki 2030 metų priimti visas šešias šalis, parodė, kad Europa neturi jėgų ir vienos strategijos Balkanų klausimu.
Tačiau anglosaksai ją turi. Amerikiečiai ir britai siūlo ES priimti visus — taip pat ir tam, kad sustabdytų Rusijos ir Kinijos ekspansiją į regioną. Heigas tiesiai rašo:
"Čia Rusija išbandė viską, kad sužlugdytų milijonų žmonių norą gyventi stabiliose ir į Vakarus orientuotose šalyse: valstybinio perversmo Juodkalnijoje bandymą, rimtą kišimąsi į referendumą Makedonijoje, gniaužiančio verslo ir politinio gyvenimo gniaužto Serbijoje sugriežtinimą. ES, tarsi šio chaotiško paveikslo užbaigimui, užvėrė vilčių duris dėl tolesnės plėtros, o Britanija prarado įtakos svertus visai situacijai dėl "Brexit". Kaip rezultatas Balkanų regionas dreifuoja bangų valia".
Vėlgi ši Rusijos grėsmė Vakarams — apskritai Balkanuose ir konkrečiai Bosnijoje:
"Maskvai tai padeda blokuoti euroatlantinių institucijų plėtrą: Bosnija bus panaši į Ukrainą, Gruziją ir Moldovą, nes ji negalės prisijungti prie NATO ar kada nors funkcionuoti kaip normali šalis".
Tai yra, kas išeina? Rusija tiesiog nenori NATO plėtros į Balkanus — o ji kaltinama ekspansija. Balkanuose, kaip ir Ukrainoje, Rusija ginasi — o ji paskelbiama agresore. Priežastis paprasta: Vakarai įsiveržė į Rusijos nacionalinių interesų sferą (Balkanus) ir istorinę Rusiją (Ukrainą) ir savo ekspansiją predengia demagogija apie "Rusijos puolimą" ir ardomąjį Maskvos darbą.
Įprasta anglosaksų taktika? Žinoma, nereikėtų ja stebėtis ir piktintis. Tereikia rusams griežtai ir nuosekliai ginti savo nacionalinius interesus, žymėti "raudonąsias linijas", žaisti objektyviais prieštaravimais Vakarų viduje ir pasikliauti ta elito ginčinėse valstybėse dalimi, kurios tikslas — ginti savo šalių nacionalinius interesus ir suverenitetą. Tada kažkuriuo momentu rusai galės pereiti nuo gynybos prie puolimo. Ne mūšio lauke, o geopolitinėje erdvėje. O Rusijos grįžimo strategija neturi alternatyvos — pirmiausia patiems rusams. Jiems ji yra tokia gi natūrali, kaip ir anglosaksų strategams Rusijos apsupimo ir suardymostrategija.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija