Neseniai vienoje televizijos laidoje buvęs Seimo Pirmininkas Arūnas Valinskas kalbėjo apie tai, jog būsimuose šalies vadovo rinkimuose konservatoriai ir "Liberalų sąjūdis" galėtų iškelti bendrą kandidatą — dabartinę Seimo Pirmininkę Viktoriją Čmilytę-Nielsen. Kodėl jis tai pasakė, galima tik spėti — gal todėl, kad atitinkami gandai sklinda politiniuose kuluaruose, o gal jam šiaip atėjo į galvą tokia mintis. Kaip ten bebūtų, ji verta analitinio dėmesio.
Taip, iš pirmo žvilgsnio toks scenarijus yra sunkiai įmanomas. Tačiau jeigu pradėtume svarstyti įvairius variantus, jis tampa vis logiškesnis, kadangi aiškėja, jog konservatorių pasirinkimas būsimuose prezidento rinkimuose yra labai komplikuotas.
Rinkimuose, kuriuos laimėjo Gitanas Nausėda, iš pradžių buvo kalbama, kad "Tėvynės sąjunga" gali jį paremti kaip savo kandidatą. Bet po to atsirado Ingrida Šimonytė, ir kilo klausimas, kiek konservatoriai iš tiesų sutaria su Nausėda. Atsakyti į jį galėjo tik jų santykiai po rinkimų, ir šiandien jau visiems akivaizdu, kad pusės, švelniai tariant, nesutaria. Atitinkamai, tikimybė, kad kituose prezidento rinkimuose "Tėvynės sąjunga" parems dabartinį šalies vadovą, yra minimali.
Tada gal konservatoriams grįžti prie Šimonytės varianto? Galima, bet jis yra neperspektyvus dėl kelių priežasčių. Pirma, praėję rinkimai parodė, jog ji turi ribotą rinkiminį potencialą — tai yra, jai sunku sužavėti kitų politinių jėgų rinkėjus. Antra, dabartinis "toksiškas" jos darbas premjero poste ir tokie vyriausybės sprendimai, kaip dėl "galimybių paso", tikrai neprideda jai populiarumo.
Tada gal dabartinis užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis? Irgi ne variantas. Lietuvoje apskritai nelabai mėgstama "Landsbergio" pavardė, ir Gabrielius šiandien yra vienas iš nepopuliariausių ministrų. Be to, jis negali pasigirti visapusiška partijos, kurios viduje konkuruoja įvairios frakcijos, parama.
Ir kas tada? Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininkas Žygimantas Pavilionis? Jis, turbūt, labai norėtų, nes serga didybės manija, bet šansų nulis. Daugiau laimės, turbūt, nebandys ir Vygaudas Ušackas, nors tai buvo vienas iš profesionaliausių ir konstruktyviausių Lietuvos politinių veikėjų. Dar lieka Europarlamento (EP), kur posėdžiauja Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius, aktyvas. Bet jų laikas Lietuvos politikoje jau baigėsi, ir, matyt, todėl partija juos ir nusiuntė į EP. Laurynas Kasčiūnas gerai gaudosi tarptautiniuose santykiuose, kurie yra pagrindinė prezidento atsakomybės sritis, bet kol kas jam trūksta politinės charizmos ir solidumo, kad galėtų pretenduoti į valstybės vadovo postą.
Tokiu būdu, konservatoriai turi daug lyderių, bet nė vieno perspektyvaus kandidato prezidento rinkimams. Tiesa, būtų įdomu, jeigu jie nuspręstų paremti Andrių Tapiną. O ką — tai dabar populiaru. Amerikoje kaip "tautos atstovas" laimėjo šoumenas Donaldas Trampas, Ukrainoje — komikas Vladimiras Zelenskis, Prancūzijoje dabar tarp lyderių yra žurnalistas Erikas Zemuras. Tai kodėl Tapinas negali? Bet tai labai jau nestandartinis variantas su labai neaiškiomis perspektyvomis. Todėl norėtųsi ko nors rimtesnio ir patikimesnio.
Ir štai tada scenoje pasirodo Čmilytė-Nielsen su labai tinkamu rinkimams vardu. O jeigu rimtai, tai jos kandidatūra turi keletą privalumų. Pirma, ji moteris, kas dabar madinga. Antra, ji jau turi politinės patirties aukštame lygyje. Trečia, nors ji ir yra valdančiosios daugumos atstovė, prie jos nelimpa tos daugumos sprendimų negatyvas — jį "sugeria" pirmiausiai vyriausybė su Šimonyte priešakyje. Ketvirta, Čmilytė yra nekonfliktinė asmenybė, ir net "valstiečių" lyderis Ramūnas Karbauskis jai 2019 m. siūlė tapti Seimo Pirmininke vietoj Viktoro Pranckiečio.
Pagaliau, konservatoriams, neturint savo normalaus kandidato, būtų logiška paremti kitos dešinės partijos, kuri dar priklauso valdančiajai koalicijai, politiką. Žinoma, negalima teigti, kad "Tėvynės sąjunga" ir "Liberalų sąjūdis" labai myli vienas kitą. Kai liberalai rimtai pretendavo į sisteminės partijos vaidmenį, jie buvo sužlugdyti (Eligijaus Masiulio politinės korupcijos skandalas), galimai, ne be konservatorių, kuriems buvo nereikalingas toks konkurentas, pagalbos.
Tačiau dabar partijos, kaip minėta, sudaro valdančiąją koaliciją — tai yra, valdžios siekis nugali nesutarimus (panašiai kaip ilgą laiką gyvavo Karbauskio ir Sauliaus Skvernelio tandemas). Todėl jos galėtų susitarti ir dėl bendros strategijos prezidento rinkimuose. Be abejo, Čmilytė ir liberalai tokiu atveju nesutiks tik vykdyti konservatorių norodymus Prezidentūroje. Tačiau jeigu į prezidento kėdę atsisės, tarkime, socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė, kurios populiarumas šiandien yra labai didelis, "Tėvynės sąjungai" bus dar blogiau negu su Nausėda.
Šių metų rugsėjį Čmilytė pareiškė, kad kalbėti apie jos kandidatavimą prezidento rinkimuose per anksti. Iki jų iš tiesų dar daug kas gali atsitikti. Tačiau jos kaip bendros dešiniųjų kandidatės variantas šiuo atveju turi pagrindą. Kaip sakoma, cherchez la femme...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija