Aštrėjant situacijai regione, Lenkijos valdantieji su prezidentu Jaroslavu Kačinskiu priešakyje pareiškė sieksią padvigubinti šalies karines pajėgas. Sprendimas – drastiškas, tad vertėtų pasvarstyti, kokie jo motyvai ir reikšmė?
Šiuo metu aktyviąsias Lenkijos karines pajėgas sudaro 110 tūkst. karių, ginkluoti toli gražu ne naujausia technika. Ir nors ši valstybė, priklausydama NATO, yra viena iš nedaugelio bloko narių, skiriančių kariniams reikalams per 2 % krašto BVP, o jos kariuomenė – viena gausiausių Europoje, valdančioji "Teisės ir teisingumo" partija Lenkijos karinį pasirengimą laiko nepatenkinimu.
Atsilaikytų keturias dienas
Kodėl? Į tai akivaizdžiai atsako 2021-ųjų metų sausį atlikta karo simuliacija... Ja vaizduotas hipotetinis konfliktas su priešu iš Rytų (suprask, Rusija). Ir nors Lenkijos generalinis štabas tikėjosi, pagal tuometį savo pasirengimą, savarankiškai (t. y. be kitų NATO pajėgų intervencijos) išsilaikyti mažiausiai 22 dienas, rusų kariai prasiveržė ir pasiekė Varšuvą vos per 4-ias, o 5-ąją, pagaliau, kapituliavo pati Varšuva...
Taigi, simuliacija pasibaigė visišku fiasko, kuris atskleidė tokį Lenkijos kariuomenės silpnumą (palyginti su ir gausesne, ir geriau ginkluota, ir apskritai geriau parengta Rusija), kad šalies valdžia kai kurias jos detales netgi įslaptino...
Bet esmė paprasta: patys lenkai pripažįsta, kad, kilus karui su Rusija, prieš rusus jų pajėgos atsilaikytų nebent 4-ias dienas. O tai – dar silpnesnis pasirodymas nei 1939-aisiais, kai Lenkiją užpuolė nacistinė Vokietija...
Tarptautinis kontekstas
Ir kadangi Lenkijos režimui Rusija – priešė Nr. 1, šis motyvas militarizuoti kraštą akivaizdus. Tačiau ne vienintelis.
Reikia atminti, kad Lenkija, priklausydama ES, reiškia Briuseliui pretenzijas. Antai šalies Konstitucinis tribunolas išaiškino, kad Lenkijos įstatymai – aukštesni už ES įstatymus. Briuselis tuo tarpu sureagavo apdėdamas Lenkiją kasdien po 1 mln. eurų didėjančia bauda, esą, dėl įstatymų nepaisymo. Taigi, trintis tarp Varšuvos ir Briuselio didėja...
O nutraukti šių ryšių valdantieji Lenkijos sluoksniai nenorėtų: vis dėlto, ekonominiai ryšiai su Vakarais – ką bekalbėti apie milžiniškas ES fondų teikiamas pinigines įplaukas – yra pernelyg vertingi, kad jų būtų atsisakyta...
Tuo pačiu Lenkija glaudžiai bendradarbiauja su savo tikraisiais užjūrio šeimininkais – anglosaksais: joje, be kita ko, tik didėja ir iš ES išstojusios Jungtinės Karalystės, ir JAV dislokuotas karinis kontingentas...
Be to, Lenkijos pašonėje turime skandalingąją pabėgėlių krizę, dėl kurios kaltę tiek Lenkijos, tiek JAV ir ES valdžios verčia ant Baltarusijos: esą, čia vyksta "Lukašenkos ir Putino hibridinė ataka" ir prieš Lenkiją, ir prieš Vakarų pasaulį (kurio avanpostu lenkai save įsivaizduoja...) apskritai. Atitinkamai, jau dabar keliolika tūkstančių lenkų karių budi ties Lenkijos-Baltarusijos siena...
Ir lyg to būtų maža, kaista situacija kaimyninėje Ukrainoje, kur amerikiečiai ir anglai siunčia vis daugiau karių, tuo būdu tiesiog provokuodami Rusiją karui...
Atitinkamai, Lenkijos lyderis J. Kačynskis sprendimą padvigubinti šalies kariuomenę grindžia "Rusijos atgrasymu", kurio būtinumą savo ruožtu esą rodo ir minėtoji pabėgėlių krizė, ir vadinamosios Rusijos "imperinės ambicijos".
Kam tai naudinga?
Lenkijos militarizavimas, be abejo, yra naudingas JAV ir NATO, kurioms Rytų Europoje reikalingas kuo stipresnis antirusiškas "koridorius" (ir kurio maksimalistinė versija būtų projektas "Žečpospolita-2").
Bet šis žingsnis kartu turėtų padidinti ir šalies svorį ES atžvilgiu: laužydama Europos taisykles (ir dėl ES teisės viršenybės, ir kt.), Lenkija taps vis svarbesnė kaip forpostas prieš Rusiją ir tuo būdu vers Vakarų Europos valstybes norom nenorom jai nuolaidžiauti.
Aptariamasis sprendimas taipogi praversiąs ir ES žlugimo (ar dalinio skilimo, ar visiško iširimo) atveju — tuomet Lenkija galėtų nevaržomai realizuoti savąsias ambicijas regione, atkuriant Žečpospolitą... Tokiu atveju, jos taikiklyje atsidurtų tiek Vilnius, tiek Lvovas, kuriuos lenkų nacionalistai (o jų priešakyje ir yra dabar valdančioji "Teisės ir teisingumo" partija) laiko lenkiškais miestais.
Ką tai reiškia?
To reikšmė Lietuvai — akivaizdi: grėstų naujas Želigovskio žygis į Vilnių, naujas mūsų istorinės sostinės atplėšimas. Nuo jo šiandien sulaiko ES užtikrinamas stabilumas, o ateityje susiklosčius sudėtingesnei situacijai, šitai tegalėtų atitaisyti nekenčiamosios Rusijos įsikišimas (kaip kad buvo Stalino vadovautai TSRS grąžinus lietuviams Vilnių 1940-ųjų rudenį).
Žvelgiant globaliai, Lenkijos ginklavimosi vajus yra ne kas kita, kaip Vakarų globalistų (kurių rankose nacionalistiškai nusiteikę Rytų Europos rusofobai su lenkais priešakyje tėra tik marionetės) manevras prieš Rusiją, kuri yra vienintelė reali kliūtis į jų totalų įsiviešpatavimą pasaulyje...
Iš tiesų: Pabaltijys, Ukraina ir Lenkija, kaip nauja Žečpospolita (fašistuojančių veikėjų išsvajotasis "Intermariumo" projektas), kartu su Turkija pietuose — štai kokį frontą iš vakarų prieš Rusiją nori sukurti NATO šeimininkai. Ir Lenkijos valdžia puikiai atlieka savo rolę, įgyvendinant šį tikslą.
Kuo tai pasibaigs ir lenkams, ir rusams, ir visam regionui, teparodys laikas. Bet jau dabar galima eilinį kartą patvirtinti: Lenkija — tai ne šiaip uoli anglosaksų tarnaitė, Lenkija — tai tikrų tikriausias anglosaksų kovinis šuo kovoje prieš vis "puolantį" (bet taip ir neužpuolantį...) rusą.
Kiek tame garbės ar negarbės lenkų tautai — spręskite patys.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija