VILNIUS, gruodžio 6 — Sputnik. Išvakarėse prieš numatytą gruodžio 7 dieną pokalbį vaizdo ryšiu tarp Rusijos ir JAV prezidentų, įtakinga ekspertų grupė "Atlantic Council" parašė visą Baideno scenarijų. Ką pasiūlyti derybose, kuo grasinti, bizūnas ir meduolis – visko pilna. Pastaraisiais metais Džo Baidenas virtuoziškai išmoko įgarsinti telesuflerį, štai panašus sufleris jam ir atrodo Atlantic Council straipsnis. Apie tai rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova
Ko nori amerikiečiai? Pirmiausia, kad Rusija nedelsdama išvestų savo karius nuo pasienio su Ukraina. Nieko, kad kariai yra Rusijos teritorijoje, amerikiečių požiūriu jie "grasina" Ukrainai, todėl juos reikia patraukti kur nors toliau. Tuo pačiu metu apie Ukrainos karius nėra nė žodžio. Kijevas jokiu būdu nesiima išvesti savo ginkluotųjų pajėgų iš Donbaso.
Toliau – Rusija turėtų apskritai nustoti "grasinti" Ukrainai. Tai yra, Maskva turėtų pasyviai stebėti, kaip Ukrainos teritorija apstatoma amerikiečių ir britų karinėmis bazėmis ir slaptomis biologinėmis laboratorijomis, kaip amerikiečiai pramoniniu mastu veža ten "Javelins" ir užmezga tokį visapusišką karinį bendradarbiavimą, kurio net daugelis NATO valstybių narių vengia.
Tuo tarpu Rusija įpareigota nepertraukiamai aprūpinti Ukrainą dujomis, anglimi ir tuo, ko ten dar prireiks ateityje. Priešingu atveju tai bus vertinama kaip militaristinis šantažas angliavandeniliais. Jei Ukraina įstos į NATO, Maskva turėtų pritarti šiam reikalui arba bent jau tylėti. Tai bus geras, deramas, "negrasinantis" elgesys.
Jeigu Rusija su viskuo sutiks, JAV žada asmeniškai dalyvauti įgyvendinant Minsko susitarimus. Tik tai bus visai ne tie susitarimai, kurie buvo pasirašyti Minske ir garantuoti Vokietijai bei Prancūzijai.
Amerikietiškoje versijoje Donbasą siūloma paversti "tarptautine zona". Politiniai respublikų reikalavimai – dėl ypatingo statuso Ukrainoje ir dėl galimybės vetuoti šalies užsienio politiką – nebus patenkinti. Visą LLR ir DLR vadovybę siūloma pakeisti "tarptautine civiline administracija pereinamuoju laikotarpiu". Šauktinė kariuomenė bus nuginkluota, milicija išformuota. Jų vietą užims tarptautiniai taikdariai. Jiems atidžiai prižiūrint, Donbase bus surengti rinkimai ir suformuota "profesionali policija". Taigi Ukrainos ir Rusijos sienos kontrolė sklandžiai pereis kai kuriems tarptautiniams taikdariams, o iš jų – Kijevui – neįvykdant visų tų sąlygų, kurios juodu ant balto įrašytos Minsko susitarimuose.
Jei Rusija su tuo sutiks, Vašingtonas pažadės tiekti Kijevui mažiau ginklų, panaikinti kai kurias Rusijai taikomas sankcijas ir užmegzti NATO ir Rusijos bendradarbiavimą, siekdamas išsklaidyti Maskvos susirūpinimą dėl NATO judėjimo į rytus.
Tai buvo, jei dar susiprotėjote, meduoliai iš mūsų Amerikos partnerių. Tačiau "Rusijos sutramdymo" koncepcijos autoriai turi ir botagą. Jie turi rimtų įtarimų, kad tokios sąlygos Maskvai nepriimtinos.
Jei Rusija atsisakys jas vykdyti, Ukraina ir toliau bus pumpuojama ginklais. Be "Javelins", sąraše — priešlėktuvinės ir pakrančių gynybos sistemos, elektroninės karinės sistemos ir priemonės, radarai. NATO pajėgos Ukrainoje bus dislokuotos rotacijos principu, o Ukrainos kariuomenės dresavimas "sulaikyti Rusiją" taps svarbiausiu NATO 2022 m. strategijos prioritetu. Ir nesvarbu, ką apie tai galvoja Prancūzija ir Vokietija.
Ilgalaikėje perspektyvoje Rusiją už išgalvotą "agresiją" siūloma smaugti sankcijomis. Atėjo laikas įsitikinti, kad nei 2014 metų sankcijų paketas, nei 2019 metų "sankcijos iš pragaro" nepakeitė Rusijos politikos. Tačiau tobulėti yra kur.
Naujos ekonominės priemonės apima draudimą finansuoti "Gazprom" ir jo dukterines įmones, tačiau visiškai neužblokuojant dujų tiekimo Europai. Platesnis finansinių akcijų spektras prieš "Rosneft" dukterines įmones – bet vėlgi, be visiško tiekimo blokavimo. Taip pat siūloma paaukoti "Surgutneftegaz“ ir "Novatek".
Rusijos anglies pramonei ir metalurgijai dar netaikomos reikiamo masto sankcijos. Atlantic Council siūlo atkreipti dėmesį į "Evraz" ir "Alrosa", taip pat į didžiausią Rusijos draudiką "Sogaz" ir krovinių vežėją "Sovcomflot".
Ir, žinoma, "Nord Stream-2". Jis visada, amerikiečių nuomone, buvo "bloga idėja", o dabar "Rusijos sutramdymas" reikalauja, kad Vokietija įvestų moratoriumą jo darbui.
Taip pat vėl kilo mintis atjungti Rusiją nuo SWIFT. "Ši tema vis dar žaidime, tai bus paskutinė priemonė", – sako buvęs JAV ambasadorius Kijeve Džonas Herbstas.
"Taip, Europos įmonės gali patirti tam tikrą skausmą sankcijų proceso metu, – pripažįsta amerikiečių analitikai. – Tačiau ryžtas atsispirti Putino agresijai <...> ir dirbti kartu kaip vienai transatlantinei bendruomenei yra geriausias būdas suvaldyti Kremlių".
"Bendros pastangos" — viena iš dažniausiai naudojamu Atlantic Council mantrų. Nepaisant to, amerikiečiai demonstruoja aukščiausią, visiškai nepagydomą politinio autizmo lygį. Jų sąjungininkės Prancūzija ir Vokietija nenori Ukrainos narystės NATO. Europiečiai nenori kentėti dėl Rusijos dujų tiekimo sutrikimų ir idiotiškų sankcijų, kurios griauna jų ekonomiką kur kas labiau nei Rusijos. Ir niekas – nei europiečiai, nei amerikiečiai, nei ukrainiečiai – nenori kariauti pagal Vašingtono komandą.
Humoro puslapis. Įsakę Europos sąjungininkams stiprinti savo gretas, o Kremliui – sustabdyti sustabdyti "smurtą" prieš kaimynines teritorijas, amerikiečių analitikai pagaliau prisimena Ukrainą. Savo įsaku ukrainiečiams nurodyta "sustiprinti savo suverenitetą, gniaužti oligarchus ir sukurti laisvą, klestinčią Ukrainą, kuri taps įkvėpimo šaltiniu rusams ir efektyviu iššūkiu putinizmui".
Teritorija, kuri per pastaruosius trisdešimt metų prarado pusę savo gyventojų, prarado visus savo turtus, nukrito iki Afrikos skurdo lygio, kamuojama pilietinio karo, perversmų, korupcijos, politinio teroro, paskendusi natūraliame fašizme, neturinti net užuominos apie suverenitetą, — nusipeInęs įkvėpimo šaltinis, ką jau kalbėti.
Rusija artėja prie gruodžio 7 dienos visiškai priešingomis sąlygomis. Mūsų raudonos linijos yra aiškiai nubrėžtos. Ukraina neturėtų būti NATO nare. Jos teritorijoje neturėtų būti masinio trečiųjų šalių karinio buvimo. NATO apskritai nebeturėtų plėstis į rytus ir mums reikia rašytinių garantijų, nes, kaip žinia, partneriai nusprendė pamiršti visus žodinius susitarimus.
Didelis klausimas, ar Rusijos ir Amerikos prezidentai sugebės kaip nors suartinti savo pozicijas. Jų susitikimas Ženevoje, regis, nieko nedavė, tik atitolino neišvengiamą konfrontaciją.
Džo Baideno specifinis derybų stilius taip pat viską apsunkina. Jis ne visada sako, ką galvoja, ir ne visada daro tai, ką sako. Štai geras pavyzdys. Spalį Baidenas pareiškė, kad JAV apsaugos Taivaną, jei Kinija staiga jį užpultų.
Tai buvo, švelniai tariant, netikėta. Nuo 1979 metų Vašingtonas įsipareigojo aprūpinti Taivaną gynybine įranga, tačiau santykiuose su sala visada laikėsi "strateginio dviprasmiškumo" principo – tai yra, prezidentai niekada nežadėjo kovoti už Taivaną su Kinija.
Ką gi, Baltieji rūmai greitai paskelbė, kad Baideno pareiškimas nereiškia Amerikos užsienio politikos pasikeitimo. Analitikai aiškina, kad prezidentas nieko panašaus neturėjo omenyje. Tai kaip jie sako, buvo vienas iš jo nusikalbėjimų (politinis gafelis).
Tačiau Taivanas — karščiausias (po Ukrainos) taškas pasaulyje. Amerikos režimas pumpuoja salą ginklais ir vykdo isterišką propagandą dėl Kinijos agresijos. Lygiai taip pat kaip ir su Ukraina, Kinijai nereikia jokios agresijos. Pekinas yra visiškai įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau jie taikiai susijungs su savo tautiečiais. Tačiau amerikiečiai priešina Taivaną KLR lygiai taip pat, kaip Ukraina su Rusiją.
Taip pat šiandien taivaniečiai tikrina savo užsienio pasus ir kiša į kišenes dolerius, ruošiasi bėgti iš šalies. Taip pat abi šalys bijo tapti "antruoju Afganistanu". Abiejose teritorijose stiprėja miglotas įsitikinimas, kad JAV jomis pasinaudos įvesdamos plataus masto sankcijas Rusijai ir Kinijai, šiek tiek su jomis pakovos– čiabuvių negaila – ir paliks likimo valiai. Pats laikas pradėti mokytis skraidyti ant lėktuvo važiuoklės.
Amerikiečiai rimtai diskutuoja apie galimybę, kad Rusija ir Kinija galėtų vienu metu pradėti atakas prieš Ukrainą ir Taivaną kada nors sausio-vasario mėnesiais. Na, tai yra, jie diskutuoja apie galimybę šiuo metu išprovokuoti savo vasalus karui.
Akivaizdu, kad išsigandę taivaniečiai atidžiai klauso visko, ką pasakys Baidenas, ieško signalų ir tikisi, kad amerikiečiai jų neapleis. Ir štai jis žada jiems paramą – viešai. O kitą dieną Baltieji rūmai sako: ne-ne-ne, jūs neteisingai supratote, jis tik juokavo.
Derybos su tokia nestabilia šalimi kelia tam tikrų sunkumų. Tačiau Vladimiro Putino pozicijos stiprybė slypi tame, kad jis išsako absoliučios daugumos rusų, ukrainiečių, amerikiečių ir apskritai visos Žemės gyventojų nuomonę. Mums nereikia karo. Mums reikia taikaus, abipusiai naudingo bendradarbiavimo ir vystymosi. Ir būtų malonu, jai tai būtų garantuota raštu – kad nekiltų painiavos.