Skaičiai rimti, tad vertėtų pasidomėti: kas čia per mokestis ir kuriems galams jis reikalingas?
Kad į tai atsakytume, pradėkime nuo pradžių. O būtent: nuo fakto, kad toksai mokestis jau egzistuoja. Tiktai jis — vienkartinis: perkant automobilį, priklausomai nuo to, kiek jo kuras išmeta į orą CO2, gali tekti sumokėti tarp 200 ir 500 eurų.
Ši tvarka, beje, įvesta neseniai. Bet ji valdančiųjų — TS-LKD, liberalų ir "laisviečių" koalicijos netenkina. Tariamas rūpestis ekologine situacija reikalauja daugiau.
Naujasis taršos mokestis
Todėl Vyriausybė įregistravo štai kokį projektą: tuo pačiu (t. y. dujų išmetimo oran) kriterijumi grindžiamą mokestį, kuris vidutiniškai turėsiąs siekti apie 138 eurų sumą. Tiesa — ši suma gali svyruoti ir net gerokai viršyti pusę tūkstančio eurų! Negana to, jau oficiozas pripažįsta, kad toks mokestis bus tik iš pradžių: ilgainiui jis turėtų dvigubėti!
Štai koks yra pats faktas. Jį Aplinkos ministerijos vadovas, liberalas Simonas Gentvilas teisina taip: esą, tik tokiomis, drastiškomis priemonėmis, galima suvaldyti CO2 emisijų skatinamą globalinį atšilimą, ką daryti įsipareigojusios visos didžiosios Europos šalys. Ir, pagaliau, tik įvedę panašų mokestį mes — Lietuva — galėsime išvengti atitinkamų (šiam projektui įsipareigojusios) ES sankcijų.
Pagaliau, pinigai, kuriuos ketinama šiuo mokesčiu surinkti, pirmiausiai esą bus skiriami viešojo transporto ir dviračių takų, taigi — gamtinei aplinkai palankesnių transporto alternatyvų — vystymui.
Taigi: viskas čia daroma neva tai bendram visuomenės ir netgi pasaulio labui...
Žinoma, tokiu aiškinimu tegali tikėti naivuoliai. Visų pirma todėl, kad globalinis atšilimas dėl CO2 — tai ne faktas, o hipotezė. Ir faktiškai, ir logiškai pagrįsta hipotezė, bet vis tik hipotezė (vadinasi, ji gali būti teisinga, bet gali būti ir klaidinga). Tiktai šiuo klausimu laisvos diskusijos vadinamojoje mokslo bendruomenėje (beje, kaip ir COVID-19 klausimu) — stipriai varžomos.
Kaip ten bebūtų, diskusijos dėlei priimkime prielaidą, kad šnekamoji hipotezė yra teisinga, t. y., kad tai — nebe hipotezė, o ir realus, ir visuotinai pripažintas faktas.
Ir ką?
Nusileiskime ant žemės!
Tokiu atveju, į Vyriausybės siūlomą mokestį reikia pažiūrėti paprastai — nusileiskime ant žemės! Iš svaiginančių valdžios olimpo aukštumų į labai jau žemišką, materialų kasdieninį gyvenimą.
Siūlomasis mokestis priklauso vien nuo paties automobilio duomenų: tai, kiek žmogus juo realiai važinėja (taigi, kiek realiai išskiria tikrai ar tariamai klimatui kenksmingų dujų) — lemiamos reikšmės šiuo atveju neturi. Antai, jei per metus pravažiuoji vos keletą tūkstančių kilometrų, pavyzdžiui — už 400 eurų kaštuojantį kiekį kuro — visiškai neatmestinas variantas, kad turėsi sumokėti 200 eurų mokestį . Taigi — mokėsi pusę to, ką moki už kurą.
Toliau. Šnekama apie ekologiją. Bet norisi paklausti: o kas gi tokie gali įpirkti "žaliuosius automobilius"? Tiktai viršūnėlės. Tie, kurie gyvena iš daugiatūkstantinių mėnesinių atlyginimų ir kuriems ar šis, ar koks kitas mokestis per kišenę ar taip ar anaip nekirs. Visiškai kas kita — tiems, kurie net tūkstančio neuždirba, kurie vos galą su galu suduria: jiems šis mokestis tikrai atneš didelių nuostolių.
Akivaizdu, kad šitokia tvarka siekiama nuskurdinti ir taip skurstančius Lietuvos žmones. Arba — ko valdantieji net neslepia — praktiškai iš jų atimti galimybę turėti bei naudotis asmeniniu automobiliu.
Bet eikime toliau: šnekama apie ekologiją, apie viešąjį transportą, dviračių takus ir t. t. Kaip pavyzdžiai pateikiamos, atseit, "išsivysčiusios" Vakarų šalys. Pavyzdžiui — Olandija: joje, kaip žinia, ir viešas transportas, ir dviračių takai labai gerai išvystyti. Ir tai — faktas.
Čia ignoruojama banali aplinkybė, kad lemiamas faktorius čia — gyventojų tankumas: Olandijoje kvadratiniame kilometre gyvena 502, Lietuvoje, tuo tarpu, tik 43 žmonės. Ir tai — ne šiaip detalė, o esminis, visą scenarijų keičiantis skirtumas!
Valdžia elgiasi taip, lyg visa Lietuva būtų Vilnius (ir tai — pasiturinčioji jo dalis). Tačiau yra kita Lietuva, kuriai priklausantys žmonės gyvena už miestų, kuriems į darbą tenka vykti tais pačiais automobiliais, norint uždirbti kiek daugiau nei pusę tūkstančio eurų per mėnesį, kad galėtų šiaip ne taip galą su galu sudurti.
Ir dviračių takai čia niekuo nepadės. Taipogi ir visuomeninis transportas, ypač, jei šnekėsime apie vienkiemius, kur iš viso savita gyvenimo specifika.
Žinoma, jei nebūtų buvusi sugriauta kaimų ir apskritai provincijos infrastruktūra, tasai gyvenimas, kuris iki 90-ųjų sukosi apie kolektyvinius bei tarybinius ūkius (žodžiu, jei pas mus būtų gyvybingas kaimas, kaip tarybiniais laikais), tuomet tai net nebūtų problema. Aišku — yra kaip yra, bet šio momento pamiršti nevertėtų, klausantis pasakų apie tariamą paskutinio 30-mečio Lietuvos "sėkmės" istoriją.
Prie viso to, būtų galima pridėti ir kylančias maisto, ir komunalinių paslaugų kainas: visa tai mums puikiai žinoma, nes savu kailiu jaučiama. Bet tai palikime kitiems kartams.
Dabar verčiau konstatuokime esmę: šis mokestis skirtas ne tiek aplinkosaugai, kiek valdžios biudžeto spragoms užkamšyti. Ir taip teigiame ne tiktai mes, tai pripažįsta ir Seimo opozicija — pradedant LSDP, baigiant LŽVS deputatais (šiuo požiūriu, belieka tikėtis, kad jų pasipriešinimo užteks, kad aptariams mokestis Seime "nepraeitų" ).
Globalinis kontekstas
Nei kiek neteisinant Vyriausybės, visgi reikia suvokti, kad tai, kas vyksta mūsuose, tėra tam tikras globalių procesų atgarsis. Iš tiesų — prieš akis turime globalią kuro krizę, kokios pasaulis nematė nuo 70-ųjų. Siekiama pereiti prie ekologiškai tvaraus kuro, ekologiškai tvarios energetikos formų. Ir tai lemia milžiniškus kainų kilimus. Tai yra faktas, pats savaime socialiniu požiūriu neutralus. Esminis klausimas: kas ir kuriais galais šį pereinamąjį procesą valdo?
Pavyzdžiui, jei gyventume TSRS, tai socialistinė ūkio santvarka leistų laipsnišką, visai visuomenei galų gale naudingą pereinamąjį procesą. Arba, pavyzdžiui, dabarties Skandinavijos šalių modelis šitokio perėjimo naštą daugmaž tolygiai paskirstytų tarp darbo (taigi, visuomenės daugumos) ir kapitalo (pasiturinčiosios mažumos).
Tačiau Lietuvoje, kaip kad Anglijoje arba Jungtinėse Valstijose, nieko panašaus nėra. Turime laukinį, kriminalinį kapitalizmą, kur vietinė oligarchija, susijungusi su korumpuota valdininkija, grobuoniškai plėšia paprastą liaudį. Atitinkamos ir pasekmės, pasireiškiančios tokiais štai antisocialiniais mokesčiais.
Bet tai — ne viskas. Mums prieš akis vyksta globali "perestroika". Perėjimas iš kapitalizmo į postkapitalizmą. Tačiau ne humanišką, šviesiausių žmonijos protų išsvajotą komunistinę visuomenę. O į dar žiauresne nelygybe ir išnaudojimu paremtą "skaitmeninį konclagerį", apie kurį kone atvirai rašo Davoso forumo galva, Klausas Švabas.
Šiam perėjimui reikia kuo daugiau asmeninės nuosavybės, savos materialinės bazės stokojančių žmonių masės. Masės, kuri norom nenorom bus priversta įsitraukti į naująją sistemą, į "naująją realybę". Tokį likimą žmonijai, anot Andrejaus Fursovo, ruošia "ultraglobalistai" — tie finansinio, platforminio kapitalo atstovai, kurie iškėlė Dž. Baideną, kurie rengia "spalvotas revoliucijas" ir kurių uolūs liokajai TS-LKD, liberalų ir "laisviečių" koalicijos pavidalu šiai dienai šeimininkauja Lietuvoje.
Atsižvelgus į tai — mūsų aptartasis mokestis tėra labai nedidelė daug didesnio ir, iš tiesų, daug šėtoniškesnio, žaidimo dalis... Kuo jisai baigsis ir kaip jį žais lietuvaičiai — parodys laikas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.