Tačiau kiekvienas pats puikiai supranta, kad Ukraina su tuo visiškai nesusijusi. Pastaruosius trisdešimt metų tai buvo fantominė, kliedesių kupina šalis, klaikus ir juokingas miražas, kuri savo išsiuvinėtais marškiniais ir deglų procesijomis suka ratus aplink senuosius sovietinius dujotiekius, rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.
Buvo šalis – vamzdis. Bet vamzdis ištuštėjo, ir visa ši tamsa išsisklaidė kaip dūmai. Liko tik "Ukraina" – užimta teritorija, lagaminas be rankenos, kurį paskutinėmis dienomis prieš išmesdami amerikiečiai paskubomis prikimšo sprogmenų.
Tai net ne pėstininkas, o šaškė, kurią Rusija ir Amerika stumdo savo Didžiajame žaidime. Kaip ir su Gruzija 2008 m., tai yra istorija apie JAV ir Rusijos santykius. Tai aukščiausių pareigūnų derybos, tai paskutiniai Rusijos įspėjimai, tai karinė ir diplomatinė veikla. Atitinkamai, pagrindinis mūsų laikų klausimas: ką apie tai mano amerikiečiai? Ar jie ketina kovoti už savo Ukrainą? Ir jei taip, kokiu pajėgumu?
Senatoriaus Rodžerio Vikerio (Roger Wicker) pažadas siųsti karius į Ukrainą ir galvoti apie branduolinio ginklo panaudojimą prieš Rusiją sukėlė "apetitą". "Nė centimetro atgal!" – praėjusį savaitgalį jis paskelbė savo "Twitter'yje".
Tačiau jis toli gražu ne vienintelis toks ekscentriškas. Senatorė Džoni Ernst (Joni Ernst) "Defensenews" paskelbė visą planą, kaip kovoti su neegzistuojančia Rusijos agresija. Jame reikalaujama, kad Ukrainoje nuolat rotacijos principu būtų dislokuojami NATO daliniai, kurie ten vykdytų pratybas ir instruktažus.
Ir Ernst, ir Vikeris yra respublikonai. Galbūt šis nesveikas agresyvumas yra jų žaidimo bruožas? Bet ne, demokratų flange vaizdas dar labiau slegia. Prezidentas Baidenas jau pažadėjo siųsti JAV karius sustiprinti NATO kariuomenę Rytų Europoje. O jį supantys demokratai, vadovaujami Viktorijos Nuland, trokšta kovoti dar labiau nei klasikiniai respublikonų vanagai.
Militaristinis šėlsmas apėmė abi puses, o "FoxNews" lakštingala Takeris Karlsonas (Tucker Carlson) su pastebima nostalgija pastebi: "Trampas nusipelno amžinų pagyrų už tai, kad visus šiuos idiotus laikė ant pavadėlio ištisus ketverius metus. Nebuvo jokių beprasmių karų valdant Trampui".
Iš tiesų, Trampas visiškai pamiršo Ukrainą ir norėjo pradėti tik prekybos karus su tokiais reikšmingais veikėjais kaip Kinija. Prisiminkite, kaip elegantiškai jis atsitraukė po pirmos užuominos apie tikrą konfliktą su KLDR.
Kaip atsitiko, kad profesionalus nekilnojamojo turto vystytojas tarptautinius reikalus suprato daug geriau nei profesionalūs politikai? Jau ne kartą buvo pastebėta, kaip dabartinė padėtis Ukrainoje primena Kubos raketų krizės pradžią. Amerikos informacinė politika šiomis krizės dienomis yra klasikinė dvipolija. Staigus ir nepagrįstas psichopatiškas lakstymas iš vieno kraštutinumo į kitą.
Arba "rusai puola!", "Gelbėkitės, kas galit!", "Mes visi mirsime", arba atvirkščiai – "Užmėtysime bombomis.
1960 metais senatorius Džonas F. Kenedis "išmušė" biudžeto pinigus Pentagonui, išgąsdinęs savo kolegas, kad tai tiesiogine prasme išgyvenimo klausimas. Kenedis teigė, kad TSRS turi aiškų pranašumą prieš tolimojo nuotolio raketas. Jei rusai nuspręs, kad vienu smūgiu gali pataikyti į visus svarbius taikinius, tuomet jie tuoj pat svies į JAV visus turimus branduolinius ginklus. Todėl reikia daugiau asignavimų.
Ateina 1961 metų birželis. Kenedis jau tapo prezidentu ir Vienoje susitinka su Chruščiovu. Kaip ir dabar dėl Ukrainos, taip ir tuomet lyderiai diskutavo apie Vakarų Berlyno likimą. Amerikiečių žurnalistas primena, kad Vienoje "prezidentinė komanda pradėjo atvirai girtis sovietų kolegoms Amerikos pranašumu branduolinių ginklų srityje ir užsiminė, kad Amerika pradės pirmąjį smūgį, jog neleistų sovietams reaguoti.
Vienos susitikimas prasidėjo netrukus po liūdnai pagarsėjusios Amerikos operacijos nesėkmės nuversti Fidelį Kastrą. Gruodį vykusios Putino ir Baideno derybos įvyko praėjus trims mėnesiams po liūdnai pagarsėjusio amerikiečių armijos pabėgimo iš Afganistano. Derybos Vienoje iš tikrųjų patvirtino status quo – Berlyne buvo pastatyta siena, Vakarų Berlyno klausimas buvo įšaldytas trisdešimčiai metų.
Po Putino ir Baideno derybų taip pat iki šiol reikšmingų pokyčių neįvyko. Tačiau 1961 m. agresyvi amerikiečių retorika kartu su jų raketų dislokavimu Turkijoje išprovokavo Chruščiovą siųsti raketas į Kubą. "Ir viskas pradėjo suktis..."
Ką apie Ukrainą šiandien mano paprasti amerikiečiai? 2014 metais "The Washington Post" paskelbė apklausos tema "Ar amerikiečiai nori kovoti už Ukrainą" rezultatus. Karo norėjo tik 13 procentų apklaustųjų. Lygiagrečiai dalyvių buvo paprašyta surasti Ukrainą pasaulio žemėlapyje. Ją rado tik 16 proc. respondentų.
Apklausa parodė įdomią koreliaciją: kuo prasčiau dalyvis įsivaizdavo, kur yra Ukraina, tuo labiau norėjo ten siųsti karius. Apklausos žemėlapis tikrai įspūdingas. Amerikiečiams "Ukraina" yra Afrikoje, Indijoje, Aliaskoje, Islandijoje. Tai, žinoma, nėra tik nežinojimas – tai informacijos burbulo, kuriame amerikiečiai gyveno ištisas kartas, poveikis. Jo viduje esanti tikrovė jau seniai neturi nieko bendra su tuo, kaip viskas vyksta pasaulyje.
Ten kita geografija, kita politika, kita ekonomika – viskas kitaip. Tačiau dar blogiau yra tai, kad šią "matricą" kuriantis elitas jau pats tuo patikėjo, visiškai pasinėrė į ją ir taip gyvena. Daugelis Harvardo absolventų niekuo nesiskiria nuo neišsilavinusios juodaodės iš Tupelo, Misisipės valstijos.
Nuo 2014 metų amerikiečiai, o kartu su jais ir visi "auksinio milijardo" šalių gyventojai, uoliai ruošėsi kariniams sunkumams. Holivudas išleido kultinius serialus apie visuotines nelaimes, kurių griuvėsiuose amerikiečių superherojai gelbsti pavienius išgyvenusius žmones. Postapokalipsės žanras sužėrėjo sodriomis spalvomis.
Nesunku pastebėti, kad Holivudo spektaklyje "post-up" visada atrodo itin gražiai. Būtinai turėkite kokį generatorių, kuris tiektų elektrą, benzinas visada yra. Šviesos dega, ventiliatoriai sukasi, šaldytuvas išduoda ledo kubelius kokteiliams. Vienišas herojus klaidžioja po apleistus miestus, sočiai valgo, klausosi muzikos – ir nevalingai į galvą šauna mintis, kad taip, be žmonių, tik geriau.
Būtent rusai – ir daugelis kitų tautų – turi genetinę atmintį apie karą savo teritorijoje. Jie supranta, kad iš tikrųjų apleisti miestai būtų nusėti pūvančiais lavonais, o herojui akimirksniu šautų į galvą koks išgyvenęs psichoterapeutas ar banditas. Tačiau niekada totalinio karo siaubo nepatyrę amerikiečiai masiškai įsitikinę, kad po branduolinio karo bus taip: romantiška ir su smuiku fone.
Daugeliu atžvilgių šiuolaikinė "klimato retorika" ruošia žmones pokario pasaulio poreikiams ir sunkumams. Kasdien progresyvi žiniasklaida ragina piliečius pereiti prie sojos mėsos ir keptų amūrų, atsisakyti jautienos, pieno, sūrio, kavos ir vyno. Natūralu, kad kyla klausimas: kaip gyvens likę Žemės gyventojai, jei "auksinis milijardas" valgys vien žiogus?
Ką valgys tų šalių, kuriose anksčiau buvo gaminama mėsa, vynas, kava, gyventojai? O kas turi nutikti gamybai, žemės ūkio pramonei, tiekimo grandinėms, kad visas pasaulis nusiristų iki tokio gyvenimo? Mums sakoma, kad tai ekologinė nelaimė. Tačiau ar ekologinė nelaimė nėra mandagi pasaulinio branduolinio karo metafora?
Na, košmaras, kuris šiandien vyksta Europoje, yra tik Veimaras prie minimalių atlyginimų. Poreikis, šaltis ir badas turėtų mokyti europiečius ir paruošti juos tam, kad net karas yra geresnis už pasaulį, kuriame jie gyvena. Pagal principą "geriau siaubinga pabaiga nei nesibaigiantis siaubas". Tačiau Amerikoje toks nepriteklius taip pat ne už kalnų.
Kuo blogiau žmonės gyvena, tuo labiau jie pasiryžę kovoti. Karas išlieka vieninteliu socialiniu keliu, bet kodėl taip yra? Ar tai vienintelis būdas sočiai pavalgyti? Prieš dvidešimt metų klestinčioje Ukrainoje niekas nenorėjo stoti į NATO. Šiandieninėje skurdžioje Ukrainoje šiam reikalui jau pritaria maždaug pusė gyventojų. Amerikoje viskas taip pat. 2021 metais jau pusė amerikiečių buvo pasirengę siųsti amerikiečių karius kovoti su Rusija.
Tiesa, apklausa atlikta šių metų liepą. Panašu, kad po Afganistano atmušimo rezultatai būtų buvę kitokie. Taip pat aišku, kad amerikiečiai mėgsta piešti skaičiais tiek rinkimuose, tiek statistikoje – apskritai visur. Tačiau apskritai kolektyvinės sąmonės militarizacija vyksta pašėlusiu tempu, ir tai visiškai suprantama.
Amerikos žmonių gyvenimas blogėja žaibišku greičiu. Beprecedentė infliacija grasina diskredituoti dolerį ir galutinai nugramzdinti šalį į skurdą. Vienintelė galimybė išsigelbėti, atrodo, tokių turtingų šalių kaip Rusija ir Kinija apiplėšimas.
Amerikos elitas pats įsisuko į pasaulio viešpatavimo spąstus. Parodę silpnybę Afganistane, jie supranta, kad kitos nesėkmės jiems niekas neatleis. Sovietmečiu amerikiečiai tikėjo domino principu – bijojo, kad jei kuri nors šalis pasigaus komunizmo užkratą, tai jos kaimynai tikrai pateks į Sovietų Sąjungos įtaką.
Amerika šiandien susiduria su įtakos praradimu pagal tą patį domino principą. Vašingtonas negali nepastebėti, kad gerieji taivaniečiai iš savo sandėlių traukia Kinijos vėliavas, o apsukrūs ukrainiečiai – Rusijos.
"Tikrų agresorių yra mažai", – nėra kvailių, kurie kovotų už Vašingtoną. Limitrofinių teritorijų gyventojai šimtmečius buvo mokomi pasitikti armijas ne kulkosvaidžiais, o gėlėmis. Manau, dauguma jau perka puokštes. Na, o po nesėkmių šiose srityse Vašingtonas tikisi masinio pabėgimo ir visų kitų vadinamųjų sąjungininkų. Ir neturės amerikiečiai baisesnių priešų nei buvę vasalai.