Klaidinga informacija liejasi laisvai. Taip pat planinga dezinformacija. Manipuliacija ir propaganda. Valstybiniu lygiu, valstybės vardu. Į savus bendrapiliečius šaudo savi infokariai. Procesas taip įsibėgėjo, kad nelieka kitos nuomonės. Nelieka pliuralizmo. Kyla akivaizdi grėsmė žodžio laisvei. Žmogaus teisėms. Nelieka pasitikėjimo valdžia.
Per 20 metų (pagal atliktus "Vilmorus" sociologinius tyrimus) žiniasklaida smuko iš aukštumų į dugną. Dabar žiniasklaida dėl nepopuliarumo konkuruoja tik su Seimu ir Vyriausybe. Žurnalistika Lietuvos visuomenėje jau vadinama delfistika, pagal portalo delfi.lt pavadinimą.
Šiandien žurnalistai vejami iš mitingų ir piketų. To iki šiol nebuvo. Žurnalistai vadinami melagiais, propagandistais, valdžios patarnautojais. Žurnalistai jau slepia savo redakcijų atributiką. Slepia atstovaujamos žiniasklaidos priemonės prekės ženklą. Dėl asmeninės savisaugos. Lietuvos žurnalistai bijo Lietuvos žmonių.
Žurnalistai nebesuvokia priežasčių ir pasekmių ryšio. Dabartinė žiniasklaida nebeanalizuoja visuomenės. Žurnalistai tapo anatomais. Dabartinė žiniasklaida tarnauja valdžiai. Ir marginalizuoja valdžiai neįtinkančius. Marginalizuoja ne tik atskirus Lietuvos piliečius, marginalizuoja ištisus visuomenės judėjimus ir partijas.
Neliko pagarbos žmogui. Kiršinimui, pjudymui, visuomenės skaldymui tinka ir vidaus politikos problematika, ir užsienio politikos tematika.
Lietuviška infodemija išvarė Lietuvos žiūrovus, klausytojus bei portalų skaitytojus į socialinius tinklus. Į Facebook, YouTube, Patreon platformas. Šias gretas papildys nauji dalyviai. Nes šiuose informacijos skleidimo ir apsikeitimo formatuose yra galimybė be cenzūros išreikšti savo nuomonę, pasidalinti sociumui aktualia informacija. Žinoma, ir čia netrūksta informacinio triukšmo. Ir mažai garantijos, kad valdiškos žiniasklaidos patalagoanatomai nesirinkdami žodžių "neištyrinės" ir "nenurašys" jūsų į Lietuvos "priešų" gretas ir socialiniuose tinkluose.
Garantijų praktiškai neliko į eterį paleidus LRT dokumentinį filmą "Riaušių anatomija".
Šiame didelį atgarsį visuomenėje sukėlusiame "kine" nepasakyta ir neparodyta nieko daugiau ir nieko naujo. Į žurnalistinį tyrimą, kaip buvo reklamuojama, tai net nepanašu. Panašu į propagandinį filmą, siekiantį parodyti vieną pusę ir nenorą pažvelgti giliau. Tokie reportažai LRT ne naujiena.
Filme beveik nieko nerodoma ir nekalbama apie politinį kontekstą, kuriame brendo pastarųjų mėnesių protestai. Įvykiai LRT "anatomu" pateikiami kaip organizuoti kelių piktavalių žmonių veiksmai. Nieko nekalbama apie parlamentinių politinių partijų susipriešinimą. Juk protestų šaknys kyla būtent iš ten. Nekalbama apie valdžios menkas pastangas kalbėtis su žmonėmis. Apie valdžios aroganciją nė žodžio.
Pačioje sisteminėje žiniasklaidoje buvo daugybė paniekos valdžios veiksmais nepatenkintų žmonių atžvilgiu. Todėl nenustebino minios neigiama reakcija į žurnalistus. Nemažai žiniasklaidos žvaigždžių kalbėdami iš TV ekranų elgiasi nuosaikiai, bet socialiniuose tinkluose virsta šališkais, nepakančiais kitai nuomonei nepraustaburniais. Žmonės jaučiasi negirdimi ir ignoruojami. Patyčių kultūra TV ekranuose tapo norma.
Žiūrint į rodomus kadrus galima tik gūžčioti pečiais stebint policijos veiksmus. Sunku suprasti, ką jie daro ir koks jų tikslas. Gal jie buvo visiškai nepasiruošę, gal nesitikėjo? Rezultatas — prie negausaus būrio agresyvių provokatorių prisideda vis daugiau žmonių. Policija tam neužkerta kelio.
Riaušių sukėlėjai tiesiog siautėjantys chuliganai. Jie jaučiasi nebaudžiami ir tas nebaudžiamumas juos skatino dar labiau siautėti. Taip, tai pačios tikriausios riaušės. Gal riaušių herojai yra populiarūs savo subkultūrose, bet jie neturi platesnių žmonių masių palaikymo.
Didėjant įtampai dėl pandemijos, migrantų, nestabilios tarptautinės padėties įtampa ir nerimas žmonių tarpe taip pat didėja. Tuo tarpu valdžios veiksmai dažnai būna chaotiški ir sunkiai suprantami. Natūralu, kad daugėja žmonių, kurie nepatenkinti ir pikti. Žiūrint šį filmą neapleido jausmas, kad jo tikslas yra gąsdinti žmones, jog jie nedrįstų protestuoti.
Kritikos valdantiesiems kaip niekad gausu, bet nei kiek ne mažesnės, o gal dar didesnės kritikos vertos opozicinės partijos, kurios praktiškai išnyko iš politinės arenos. Yra vienas kitas populistas ir būrelis nebylių gerbėjų. Tuštumą labai greitai užpildo žmonės, nebūtinai pasižymintys tolerancija ir konstruktyvumu.
Tačiau valdiškos žiniasklaidos anatomams per sunkus uždavinys pažvelgti giliau.
Žiniasklaidos populiarumo laikais vieno lietuviško žurnalo moto buvo – "žvelk giliau!" O vieno didžiausių dienraščių — "visos mūsų mintys". To žurnalo nebeliko, dienraštis prisitaikė prie naujos realybės, t. y. prie valdžių.
LRT visada buvo prie valdžios. Tai apsimoka. Nepaisant deklaruojamų vizijų ir misijų, kurios yra įtvirtintos įstatymu. Lietuvos Respublikos Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo 3 straipsnis reglamentuoja LRT veiklos principus. Šio straipsnio 1 dalis numato, kad rengdamas ir skelbdamas laidas, LRT turi vadovautis objektyvumo, demokratijos, nešališkumo principais, užtikrinti žodžio ir kūrybos laisvę, laidose turi atsispindėti įvairios pažiūros ir įsitikinimai, dalyvauti jose ir reikšti savo pažiūras turi teisę įvairių įsitikinimų žmonės. Laidose turi būti gerbiamas žmogaus orumas ir jo teisės, nenusižengiama moralės ir etikos principams.
Verta pažiūrėti LRT sukurptą "anatomiją". Verta dėl paradokso. "Anatomija" nė iš tolo neatitinka deklaruojamų LRT veiklos principų, o pati visuomenė už šią "anatomiją" dar ir susimoka.
2021 m. LRT patvirtintas asignavimų planas sudaro 53,8 mln. eurų. 2020 m. valstybės biudžeto asignavimai LRT sudarė 46,3 mln. eurų. Mokėdami mokesčius valstybei, susimokame LRT. LRT "Riaušių anatomija" – gėdingas mūsų pačių apmokėtas smegenų plovimas.
LRT "anatomų" gaunamų atlyginimų geriau neviešinti – riaušininkai "anatomus" į skutelius suplėšytų. Tačiau už tokius pinigus rizikuoti tikrai apsimoka. O žodžio laisvė, žmogaus teisės, žurnalistika, pliuralizmas... tai tik pliurpalizmas liaudžiai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija