Nepaisant pasiūlymų reikšmingumo ir precedento neturinčio pobūdžio, daugelis Vakarų (ypač Europos) žiniasklaidos priemonių padarė ilgą pauzę ir aiškiai patyrė sunkumų nustatant šio įvykio nušvietimo toną. Kaip pažymėjo vokiečių politologas Aleksandras Raras, iki šiol nė viena žiniasklaidos priemonė Europoje neišdrįso daugiau ar mažiau išsamiai paskelbti Maskvos pasiūlytų susitarimų projektus.
O pagal komentarus, kurie pasigirsta iš įvairaus plauko kremlinologų, galima pajusti, kad juos stebina ir šokiruoja pati Kremliaus pasiūlymų kalba ir viešumas. Per pastaruosius 30 metų Vakarai aiškiai atprato nuo to, kad su jais kalbama taip atvirai, aiškiai ir tuo pačiu gana griežtai.
Matyt, pagrindinė komentatorių problema — kaip pateikti savo visuomenei Rusijos pasiūlymus, kurių įgyvendinimas neabejotinai prives prie deeskalacijos ir tikro nusiginklavimo, nustumsiančio pasaulį nuo branduolinio karo bedugnės. Daiktus vadinti jų vardais reiškia atitolti nuo auditorijai pažįstamo pasakojimo, kuris susideda iš natūralaus Rusijos agresijos idėjos implantavimo. Štai kodėl taikos iniciatyvos jokiu būdu neturėtų būti vadinamos taikos iniciatyvomis. Sprendžiant iš pirmųjų nepatogių užsienio žiniasklaidos priemonių komentarų, jie rado išeitį žodžiuose "reikalavimai" ir "ultimatumas": tokiu būdu net Rusijos taikos pasiūlymai skaitytojams gali būti pateikiami kaip šantažas ir grasinimas.
Pavyzdžiui, Vokietijos valstybinė naujienų agentūra "Die Welt" naujienas apie tai pateikia su antrašte "Rusija reikalauja NATO palikti Rytų Europą". Jeigu vokiečiai būtų atidžiai išnagrinėję mūsų Užsienio reikalų ministerijos pasiūlytą sutarties projektą, būtų pastebėję, kad beveik visi pateikti pasiūlymai susiveda ne į NATO pasitraukimo iš kažkur idėją, bet į nesiplėtimą.
Sprendžiant iš buvusio JAV ambasadoriaus Rusijoje Maiklo Makfolo (Michael McFaul) reakcijos, jis taip pat nesuprato (greičiausiai apsimetė nesuprantąs): mes iš esmės siūlome taisyti situaciją esamu lygiu, nejudinant karinės infrastruktūros pavojingai arti vienas kito. Atsakydamas amerikiečių diplomatas pateikė savo pasiūlymus: išvesti Rusijos kariuomenę iš Padniestrės, atšaukti Pietų Osetijos ir Abchazijos pripažinimą, "grąžinti Ukrainai Krymą" ir taip toliau.
Nuoširdžiai atsakant Makfolui, žinoma, galėtume pasiūlyti Amerikai uždaryti visas savo užjūrio bazes ir Šiaurės Atlanto aljansui išsiskirstyti. Tačiau patyręs politikas rimtai tiki, kad būtent taip ir reikia vesti bet kokią idėją iki absurdo ir derėtis. Taip, dabar toks Vakarų diplomatijos lygis — belieka užjausti Rusijos diplomatinį korpusą, kuriam tenka susidurti su šios mokyklos žmonėmis.
Remiantis pirmąja Vakarų žurnalistų ir analitikų reakcija, galima daryti išvadą, kad iki išsamesnio tyrimo ir atsako į Rusijos iniciatyvas buvo pasirinkta taktika visiškai nuslėpti prisiimamus įsipareigojimus, o projektus pateikti kaip nepagrįstus ultimatumus išprovokuoti Vakarų filistino atmetimą. Pavyzdžiui, "Axios" svetainėje apie mūsų pasiūlymus rašoma taip: "Ekspertai Rusijos reikalavimus apibūdina kaip maksimalistinius ir sunkiai priimtinus". Ir tada seka įsipareigojimų, kuriuos turi prisiimti išimtinai Jungtinės Valstijos ir NATO, sąrašas.
Kitas diplomatas, buvęs JAV ambasadorius Ukrainoje Stivenas Paiferis (Steven Pifer), sutarčių projektus interpretuoja lygiai taip pat: "Maskvos kuriami NATO ir Rusijos bei JAV ir Rusijos sutarčių projektai yra kupini reikalavimų, kurie, kaip turi suprasti Kremlius, yra nepriimtini Vakarams". Ir tai matome iš daugelio analitikų, laikomų pagrindiniais "Rusijos ekspertais" Vakaruose, komentarų. Įsivaizduokite piktą amerikietį skaitytoją, kuris, remdamasis šia informacija, daro išvadą, kad tie rusai vėl bando įkišti ginklą į jo šventovę, nieko nesiūlydami mainais.
Tačiau abu sutarčių projektai — tiek su NATO, tiek atskirai su JAV — tik suponuoja abipusius įsipareigojimus ir garantijas. Akivaizdu, kad derybų užkulisiuose mūsų diplomatai kolegoms plačiau aiškina, kokių žingsnių Maskva imsis, jei Vakarai atmes mūsų taikos iniciatyvas. Rusijos užsienio reikalų viceministras Aleksandras Gruška viešai paaiškino taip: "Tada ir mes pereisime prie tokio atsakomųjų grėsmių kūrimo režimo. Tada bus per vėlu mūsų klausti, kodėl priėmėme tokius sprendimus, kodėl ten išdėstėme tokias sistemas".
Tiems, kurie Vakaruose nesupranta diplomatinės kalbos, galime rekomenduoti tiesiog atidžiai perskaityti siūlomų dokumentų tekstą ir atkreipti dėmesį į tai, kad Rusija ne tik reikalauja iš Vakarų atsisakyti toliau eskaluoti situaciją, kaip dabar bando pateikti užsienio žiniasklaida. Pati Rusija prisiima nemažai įsipareigojimų.
ugretinęS Gruškos žodžius su šiais įsipareigojimais, galime padaryti paprastą išvadą: jei JAV ir NATO atmes mūsų taikos iniciatyvas, Rusija įgis visišką moralinę teisę (juridinę jau turime) panaudoti kitų valstybių teritoriją būtent toms "kontrgrėsmėms" sukurti, reaguojant į naujas grėsmes gynybos sistemai. Be to, Rusijos raketos ir branduoliniai ginklai gali atsidurti už šalies ribų. Ir tai gali būti ne tik Baltarusija, kuri jau išreiškė pasirengimą juos patalpinti savo teritorijoje. Rusijos branduolinės ir raketų infrastruktūros bazių vietos gali nemaloniai — ir net labai nemaloniai — nustebinti Vašingtoną. Neatsitiktinai užsienio reikalų viceministras Sergejus Riabkovas nubrėžė tiesiogines paraleles tarp dabartinės ir Karibų krizės.
To nesugeba arba bijo suvokti daugelis Vakarų kremlinologų. Kažkodėl jie visas galimas grėsmes iš Rusijos (pačias "kontrgrėsmes", apie kurias kalbėjo Gruška) sieja išskirtinai su "Rusijos invazija į Ukrainą". Tai yra, jie sugalvojo sau įsivaizduojamą "invaziją", bet patys dabar tiki, kad Maskvos "ultimatumas" yra sudaryti sąlygas atsisakyti pulti Ukrainą. Pavyzdžiui, vyriausiasis britų kremlinologas Edvardas Lukas (Edward Lucas), aprašydamas savo nuogąstavimus dėl Rusijos neva planuojamo visos Azovo pakrantės užgrobimo laikraštyje "The Times", pripažįsta: "Mano didžiausia baimė yra ta, kad kova (ir galbūt koks nors branduolinio kardo barškėjimas) baigsis nauja sutartimi pagal Jaltos susitarimo su Stalinu pavyzdį 1945 metais."
Dėl to "Rusijos specialistas" Samuelis Čarapas (Samuel Charap) iš tyrimų (manyk, žvalgybos) korporacijos RAND "The New York Times" puslapiuose apgailestauja: "Diplomatija apima kompromisus ir lankstumą. Tai dažniausiai reiškia viešų ultimatumų atmetimą. Tai tikrai ne diplomatija. Tai diplomatijos priešingybė."
Oi, gaila, kad NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas neperskaitė šių žodžių apie kompromisą prieš pasakydamas ugningą kalbą, kurioje kelis kartus iš eilės kartojo, kad aljansas nepriima jokių kompromisų dėl Ukrainos neįstojimo į jį galimybės. Sprendžiant pagal Čarapo logiką, NATO ir diplomatija nesuderinami. O gal, amerikiečių analitikų nuomone, kompromisus ir lankstumą turėtų rodyti tik Rusija?
Bet kartojame, akivaizdu, kad šie analitikai neįdėmiai perskaitė Maskvos pasiūlytų dokumentų tekstą ir nesuprato, kad jei Vakarai jų nepriims, turėsime laisvas rankas daryti nestandartinius žingsnius, kurie nebūtinai apsiribotų Rytų pusrutuliu.
Galima įsivaizduoti, kas būtų prasidėję Amerikoje ir toje pačioje Vakarų žiniasklaidoje, kuri mus kaltina "nelankstumu", jei kalba būtų apie Rusijos branduolinių sistemų dislokavimą kur kas arčiau JAV. Dabar NATO lyderiai sako Rusijai, kad XXI amžiuje kalbėti apie "įtakos sferas" yra nepriimtina. Ir tas pats Gruška primena, kaip per derybas dėl priešraketinės gynybos sistemų ribojimo amerikiečiai į savo "norų sąrašą" įtraukė išlygą, kad Rusija iš Kubos išvežtų mūsų mokomąją brigadą. "Tarsi ši mokomoji brigada galėtų nusileisti kur nors Floridoje, užkariauti JAV ir panašiai", — interviu Vladimirui Solovjovui sakė viceministras.
Jeigu amerikiečiai taip jaudintųsi dėl mūsų instruktorių Kuboje, galima tik spėlioti, kaip jie uždainuotų, jei kiltų mintis kur nors Centrinėje Amerikoje įkurdinti ne tik rusų mokymo bazę. Būtent tada jie prisimintų apie savo "įtakos sferas", šūkį "Amerika amerikiečiams" ir Rusijos karinės infrastruktūros pasirodymo "JAV kieme" nepriimtinumą. Ir, priminsime, taip jų vyriausybės pareigūnai kalbėjo apie Lotynų Ameriką pačioje krizės Venesueloje įkarštyje. Ir jiems antrino tie patys kremlinologai, reikalaudami neįleisti Rusijos į Amerikos "kiemą". Tai tiek apie "įtakos sferų" nepriimtinumą XXI amžiuje.
Labiausiai nerimą "Rusijos ekspertų" komentaruose kelia tai, kad nesuvokiamas akimirkos kritiškumas, ta pavojinga linija, prie kurios visi priėjome ne be jų pastangų. Apsvaigę nuo TSRS žlugimo prieš 30 metų ir šiuo atžvilgiu praradę saiko jausmą, jie negali suprasti, kad pasaulis, pagrįstas grėsmių ir priešpriešinių grėsmių atsvara, yra daug mažiau stabilus nei be to. Tačiau dar pavojingesnis yra pasaulis, kuriame tik viena pusė nuolatos eskaluoja grėsmes, be jokių atsakomųjų stabdžių ir atsvarų. Ši situacija yra kupina liūdnų pasekmių žmonijai.
Būtent todėl Rusija siūlo nutolti nuo šios linijos ir nuoširdžiai perspėja, kokias atsvaras ji sukurs, jei Vakarai atsisakys Maskvos taikos iniciatyvų. Galų gale Vakarai turi suprasti, kad naujasis Jaltos susitarimas yra geriau nei nesibaigiantis grasinimų ir atsakomųjų grėsmių kaupimasis, kuris gali lemti pražūtingus rezultatus mums visiems.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.