Taip, pasigirsta balsų apie dar vienas "pragariškas sankcijas" arba "visų sankcijų motiną". Vis dažniau diskutuojama apie Rusijos atjungimą nuo tarptautinės SWIFT bankų sistemos. Tačiau tuo tarpu ne rečiau pasigirsta minčių, kad visi šie žingsniai yra neefektyvūs, o kadangi Rusijai gresia nauji, šalis ruošiasi ir jiems, rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.
Ekspertai dažnai apgailestaudami pastebi, kad sankcijos paliečia tam tikras pramonės šakas ar verslininkus, tačiau apskritai niekaip nepaveikia Rusijos ir jos piliečių gyvenimo. Sprendžiant iš naujausių Vakarų lyderių pareiškimų, galima daryti prielaidą, kad dulkėti šaltojo karo laikų dokumentai buvo paimti iš senų archyvų ir įnirtingai bandoma atkurti sėkmės formulę kovoje už TSRS susilpnėjimą ir žlugimą.
Laimei, dabar per šio įvykio 30-metį pasirodė daug straipsnių, kuriuose primenama senoji vakarietiškų "balsų" taktika: dėmesys skiriamas žodžių junginiui "prekių trūkumas". Tuomet pavyko. Kodėl nepabandžius to dabar?
Visų pirma, patyrusi Valstybės departamento "kremlinologė" Viktorija Nuland senatoriams sakė, kad ukrainiečiai "nori atrodyti kaip Paryžius ir Berlynas, o ne taip, ką mato Sverdlovske ir Jekaterinburge".
Tai, kad autoritetingiausia amerikiečių specialistė Rusijos klausimais staiga prisiminė senąjį Jekaterinburgo pavadinimą, pamiršdama, kad tai vienas ir tas pats miestas, galbūt tik rodo, kad ji dabar studijuoja senus archyvinius dokumentus.
Tada naujoji Vokietijos gynybos ministrė Christina Lambrecht, taikydama sankciją, pasiūlė uždrausti Rusijos pareigūnams "apsipirkti Eliziejaus laukuose Paryžiuje". O tada "Reuters" paskleidė gandą, kad JAV, be kitų sankcijų, ruošiasi uždrausti išmaniųjų telefonų eksportą į Rusiją.
Susidaro įspūdis, kad mums vėl bandoma primesti (o jei nepavyks primesti, tai sugalvoti) problemas su vartojimo prekėmis, keliant visuomenės nepasitenkinimą ir svaidant į ją idėjas supriešinti sąlyginį Sverdlovską kvepiančiam Paryžiui ir Berlynui, kur tik keli išrinktieji galės vykti dėl išsiilgtos svajonės – naujo iPhone ar iPad modelio.
Įspūdingiausia, kad visi šie pareiškimai vyksta augant milžiniškoms Vakarų šalių, tarp jų ir pačioje Amerikoje, mažmeninės prekybos tinklų tiekimo problemoms. Šios krizės mastą akivaizdžiai liudija tai, kad JAV prezidentas Džo Baidenas surengė savo, galima sakyti, kalėdinį kreipimąsi į žmones komercinį uostą vaizduojančio peizažo fone ir skyrė jį kovai su prekių trūkumu.
Visas reikalas buvo pavadintas prezidento susitikimu su verslo bendruomenės ir specialiojo tiekimo grandinės sutrikimų prevencijos padalinio atstovais. Jis buvo sukurtas asmeniškai Baideno nurodymu šių metų birželį.
Džiugiai šypsodamasis Baidenas pranešė žmonėms: "Daugelio prognozuota krizė neįvyko. Siuntiniai juda. Dovanos pristatomos. Lentynos nėra tuščios." Vargu ar kas nors septintojo dešimtmečio sovietiniame Sverdlovske galėjo įsivaizduoti, kad Kalėdų išvakarėse JAV prezidentas, kaip savo pagrindinį pasiekimą, praneš apie 90 % prekybos centrų lentynų užpildymą prekėmis.
Taip, ir Jekaterinburge prieš dvejus ar trejus metus tai nebuvo ypač prognozuojama. Nenuostabu, kad Vakarų žiniasklaida savo gyventojus vis dažniau lygina su "sovietmečio šeimininkėmis", kurios susidūrė su nuolatiniu maisto trūkumu. O pats Baidenas netgi buvo lyginamas su Leonidu Brežnevu: "Newsmax" televizijos laidų vedėjas Gregas Kelis (Greg Kelly) rado daug bendro JAV prezidento kalėdinėje žinutėje ir aštuntojo dešimtmečio sovietų lyderio naujametiniame kreipimesi.
Tuščių lentynų krizė daugelyje Vakarų šalių prasidėjo praėjusiais metais dėl pandemijos ir sienų uždarymo. Jei devintajame dešimtmetyje amerikiečiai su nuostaba stebėjo per televizorių, kaip tarybiniai piliečiai nuo lentynų šluoja tualetinį popierių, tai mes su ne mažesne nuostaba žiūrėjome į panašius kadrus iš Amerikos ir Europos prieš metus.
Iš pradžių visuomenę ramino pasakojimai, kad tai laikinas reiškinys, pasibaigsiantis karantino Kinijoje atšaukimu. Tačiau nemažai šalių šiemet susidūrė su dar rimtesniais sutrikimais. Daugiau nei pusė britų per pastarąsias kelias savaites patyrė produktų trūkumą. O JAV jis siekia beveik 50 proc. Matyt, pastarieji nėra susipažinę su bravūrišku Baideno pranešimu, kad Amerikos parduotuvių lentynos tiesiogine to žodžio prasme lūžta nuo maisto pertekliaus.
Dabar ekspertai vieningai teigia, kad maisto ir būtiniausių prekių tiekimo krizė nesibaigs ir kitais metais. O kai kurių analitikų teigimu, normalus, "ikipandeminis" pasiūlos lygis Vakaruose sugrįš tik iki 2024 m. vidurio. Ir atkreipkite dėmesį, kokiais metodais sprendžiama prekių trūkumo problema JAV. Ne kartą iš mūsų liberalų ekonomistų girdėjome mantrą, kad "rinka viską sureguliuos pati".
Tačiau faktas, kad Baidenas sukūrė specialią struktūrą, skirtą tiekimo sutrikimams spręsti, rodo, kad be planavimo elementų ir valstybinio ekonomikos reguliavimo Vašingtonas negali susidoroti su krize. Tuo tarpu agropramonės grupės Didžiojoje Britanijoje reikalauja iš savo vyriausybės skubiai užtikrinti valstybės aprūpinimą maistu, o tai, jų nuomone, galima pasiekti tik tuo atveju, jei šalyje pagaminama ne mažiau kaip 60 proc.
Šiuo atžvilgiu belieka tik džiaugtis, kad Vakarų sankcijos ir Rusijos kontrsankcijos atsirado pačiu "laiku", dar neprasidėjus pasaulinei pandemijai. Jau keletą metų, spaudžiama sankcijų, Rusija smarkiai padidino žemės ūkio pramonės gamybą ir sustiprino aprūpinimą maistu. Net nenoriu įsivaizduoti, kokioje situacijoje atsidurtų Rusijos tiekėjų tinklai, jei pernai, pradėjus uždarinėti sienas dėl karantino apribojimų, šalies maisto sektorius vis dar būtų 2013 metų lygyje, visiškai priklausomas nuo užsienio tiekimo.
Prisiminkime, kaip atsaką į sankcijas iš pradžių vertino daugybė kritikų. Koks šauksmas dėl amžinai dingusio parmezano tuomet skambėjo socialiniuose tinkluose ir per tam tikras radijo stotis. Praėjo kokie septyneri metai – ir "Financial Times" Maskvos biuro vadovas Maksas Sedonas (Max Seddon) kalėdiniame laikraščio numeryje yra priverstas pripažinti: "Maisto pramonės sektorius Rusijoje suklestėjo po to, kai Putinas uždraudė importuoti daugumą vakarietiškų produktų 2014 m. ir paskatino gamybą".
Autorius stebisi, kad jo pašnekovai iš Maskvos, brangiuose klubuose gurkšnodami karobo arbatą ar čiulpdami cigarus, labiau domisi judėjimo "Black Lives Matter" ir "atšaukimo kultūra" Vakaruose" nei piktybiniais specialiųjų tarnybų, kuriomis jo laikraštis periodiškai gąsdina, veiksmais.
Ir to paties leidinio pagrindinė skiltis ramina Vakarų skaitytoją: esą dabartinės "tiekimo grandinės problemos" dabar nėra tokios rimtos kaip Jėzaus Kristaus gimimo dieną Betliejuje. Taip pat publikuojamas pusiau humoristinis, pusiau rimtas laiškas, kuriame Kalėdų Senelis atsiprašo vaikų, kad laiku nepristatė kalėdinių dovanų – matyt, ne visi Vakarų vaikai išklausė Kalėdų Senelio Baideno kreipimąsi apie tai, kaip jis įveikė pristatymo ir dovanų pakuočių platinimo problemas.
Atsižvelgiant į tai, dar labiau stebina Vakarų politikų grasinimai nutraukti rusams "apsipirkimą Eliziejaus laukuose" ir stulbinami Paryžiaus palyginimai su Sverdlovsku. Žinoma, jei to nori, Vakarai gali sukurti mums papildomų sunkumų, sukeldami dirbtinį tam tikrų prekių – pavyzdžiui, tų pačių išmaniųjų telefonų – trūkumą (jau pamiršome, kaip keletą metų visi "Apple" produktai nebuvo sertifikuojami Rusijos rinkoje, čia liko "pilka" – terminas, nelabai pažįstamas Amerikos senatoriams ir juo labiau Europos gynybos ministrams).
Tačiau net ir tokiomis sąlygomis bandymas grąžinti seną TSRS žlugimo taktiką sėkmingai lyginant parduotuvių lentynas nepasiteisins. Šį kartą palyginimai ne visada bus Paryžiaus, o juo labiau – Niujorko ar Londono naudai. Be to, tokia situacija gali trukti ilgą laiką. O du trečdaliai amerikiečių net baiminasi, kad nuo šiol bazinių prekių tiekimo grandinės sutrikimai niekada nesiliaus.
Ir tik Džo Baidenas, besimatuojantis Leonido Brežnevo apdovanojimus, su džiaugsmu praneš visuomenei, kad padėtis JAV smarkiai pagerėjo. Bent jau palyginti su Sverdlovsku ir Betliejaus žvaigždės pakilimo laikais.