Jei kas tikėjosi, kad audringi 2021-ieji bent jau pabaigoje sulėtins geopolitinių ir rinkos aksiomų laužymą, tai veltui. Naujaisiais metais žmonija patenka į liūdnas taisykles, kurios buvo kruopščiai primetamos per ankstesnius dešimtmečius, rašo RIA Novosti autorius Sergejus Savčiukas.
Už vidaus rinką atsakingas Europos Komisijos narys Tjeri Bretonas (Thierry Breton) sakė, kad Europos Sąjunga artimiausiomis dienomis pradės įgyvendinti priemonių rinkinį, siekdama sumažinti savo priklausomybę nuo retųjų žemių metalų tiekimo iš Kinijos. Jam antrina ir Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, patikslindama, kad šiuolaikinė Europos sudėtingos elektronikos, elektromobilių, aplinkai nekenksmingo vandenilio ir metalinio silicio gamyba saulės kolektoriams yra labai priklausoma nuo Kinijos.
Pareigūnai nenurodė konkrečių žingsnių, kurių Europa yra pasirengusi imtis, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad buvo pasisakyta apie būtinybę garantuoti visą gamybos ir tiekimo grandinę, galima daryti prielaidą, kad Europos Sąjunga planuoja smarkiai sugriežtinti eksporto ir gamybos taisykles. Paplokime Senojo pasaulio lyderiams, jie nemelavo.
Kažkada iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio Jungtinės Valstijos buvo retųjų žemių metalų gavybos lyderės, tačiau tada Kinija viską užgrobė, niekam nepalikdama jokių šansų. Šiandien, sparčiai augant sudėtingoms energijos ir daug išteklių reikalaujančioms pramonės šakoms, KLR, įvairiais vertinimais, kontroliuoja apie 80–90 procentų pasaulio retųjų žemių metalų rinkos.
Čia reikia nukrypti ir išsiaiškinti kai kuriuos pagrindinius faktus, be to, Vakarų ir Kinijos konfrontacijos intensyvumas nebus aiškus. Tarptautinė taikomosios ir teorinės chemijos sąjunga 17 elementų priskiria retiesiems ir retiesiems žemių metalams. Tai skandis, itris ir 15 lantanidų, įskaitant niobį, volframą, litį, cirkonį, renį ir kt. Kaip jau galima atspėti, retieji žemių metalai gavo savo pavadinimą dėl to, kad Žemės plutoje jų randama dažniau nei, pavyzdžiui, to paties aukso, tačiau bendros jų atsargos labai mažos, o išgavimas iš rūdos masės visais atžvilgiais yra labai brangus procesas.
Apskaičiuota, kad visos pasaulio retųjų žemių metalų atsargos siekia tik 120 milijonų tonų, iš kurių daugiau nei 44 milijonai yra Kinijoje. Po jos mažėjančia tvarka eina Rusija, Kanada, Australija, Brazilija, Indija ir Vietnamas. Apie Rusiją papasakosime šiek tiek vėliau, o kol kas — apie galutinių produktų gamybą.
2019 metų pabaigoje KLR pagamino 132 tūkst. tonų retųjų žemių metalų, tai yra, Pekinas valdo 62 procentus pasaulio rinkos. Toliau gerokai atsilikdamos yra JAV: 26 tūkst. tonų ir kuklūs 12 procentų, bet čia reikia suprasti, kad JAV nemažą dalį galutinių metalų gauna, pavyzdžiui, iš Kinijos. Tai yra, originali rūda išgaunama Amerikoje, po to siunčiama į Aziją, o perdirbta Kinijos kasybos ir chemijos įmonėse gatavo metalo pavidalu plukdoma atgal.
Netgi Vašingtono ir Pekino paliaubų sudarymas po užsitęsusio prekybos karo neišsprendė problemos. 2020 m. spalį prezidentas Trampas išleido dekretą visoje šalyje įvesti nepaprastąją padėtį retųjų žemių metalų gavybos srityje. Praėjo metai, Baltuosiuose rūmuose jau kitas lyderis, o tarpžemyninės kovos aidai dabar apima Europą, kuri, ištikima savo sąjunginei pareigai, kuria labai šaunius santykius su Kinija.
Pastaroji, pasinaudodama savo dominuojančia padėtimi ir dabartine pasauline krize, tiesiogiai veikia tarptautinę rinką ir užsimena, kad geriau bloga taika nei geras karas. Kad suprastume, trumpai apibūdinkime, kiek šiuolaikinės pramonės šakų negali egzistuoti be nuolatinio retųjų žemių elementų tiekimo.
Niobis, volframas, litis ir jų "kolegos" iš retųjų metalų yra nepamainomi gaminant puslaidininkius ir superlaidininkus, šiuolaikinį plieną, įskaitant lydinius branduolinei ir aviacijos pramonei, platų stiklų, baterijų, kondensatorių asortimentą, palydovinio valdymo sistemos, raketų varikliai, rentgeno prietaisai, infraraudonųjų spindulių ir šviesolaidžiai, lazeriai, šviesos diodai, mikroprocesoriai ir didelio oktaninio skaičiaus benzinas.
Jie taikomi ir medicinoje: renis naudojamas navikams gydyti, o cirkonis — protezavimui. 2019 metais 38 procentai visų retųjų metalų buvo išleisti nuolatinių magnetų gamybai, 23 procentai cheminių katalizatorių gamybai, 13 procentų sunaudota stiklų ir abrazyvų poliravimo miltelių gamybai, dar devynis procentus visos dalies pasiėmė metalurgai ir elektromobilių gamintojai.
Kaip matote, visiškai sudėtinga mokslui imli gamyba su didelėmis galutinėmis gamybos sąnaudomis, be kurios nė viena valstybė negali būti pagrįstai laikoma išsivysčiusia pramonės aspektu. Panašios statistikos ir pasaulinių tendencijų fone Vakarų šalys, dešimtmečius kovojusios už laisvąją rinką ir priekaištavusios Rusijai dėl bandymo monopolizuoti dujų tiekimą, ėmė daryti lygiai tą patį – tik didesniu mastu.
Gruodžio pradžioje Jungtinių Valstijų geologijos tarnyba paskelbė apie JAV retųjų žemių įmonės sukūrimą, kurios užduotis – patenkinti bent pusę šalies retųjų ir retųjų žemių metalų poreikių. Tiesą sakant, kalbama apie planuojamą monopolijos kūrimą, nes tarnyba savo sumanymams atidavė Teksaso "Round Top" lauką, žinomą dėl didelių galio atsargų – 35 tūkst. tonų. Taigi Vašingtonas atskiria visus kitus investuotojus nuo šio šaltinio ir uždaro gamybos, gavybos ir naudojimo ciklą tik sau.
Būtų kvaila manyti, kad Kinija nežinojo apie artėjančius žingsnius ir nenumatė atsakomųjų priemonių. Po savaitės Kinijos valstybės turto valdymo komisija paskelbė pareiškimą dėl keturių didelių profilių įmonių sujungimo į vieną bendrą Kinijos retųjų žemių grupės pavadinimą. Jos misijos horizontas nėra paslaptis. Kinijos vyriausybės kontroliuojama bendrovė turėtų tapti pirmaujančia įmone, apimančia bent 90 procentų retųjų žemių metalų gavybos, ir tai, atsižvelgiant į Kinijos pasaulinės rinkos konsolidacijos laipsnį, daro ją net ne regionine, o pasauline dominante.
Tačiau grįžkime į savo gimtąsias erdves. Dažniausiai esame įtraukiami į šalių, kuriose yra retųjų ir retųjų žemių metalų, sąrašo apačioje, o tai iš esmės neteisinga. Rusijos Federacijai priklauso retųjų žemių metalų žaliavų bazė, kuri yra viena didžiausių pasaulyje: jos apimtys siekia 27 mln. Trylikoje iš septyniolikos telkinių susikaupę pusė visų retų mūsų turtų, o tarp didžiausių yra Seligdarskojė, Beloziminskojė, Čuktukonskojė, Ulug-Tanzekskojė, Lovozerskojė ir Jaregskojė.
Bėda ta, kad jie praktiškai nėra išdirbti, ir dėl šios priežasties Rusija užima tik du procentus pasaulio rinkos. Lygiai prieš metus, 2020-ųjų gruodį, Pramonės ir prekybos ministerija paskelbė retųjų ir retųjų žemių metalų pramonės plėtros programą. Joje buvo numatyta, kad iki 2024 metų Rusijos pramonė turėtų pasiekti 20 tūkst. tonų, o jau 2030 metais – per 70 tūkst. tonų tokio paklausaus metalo produkcijos.
Tokiems ambicingiems planams įgyvendinti reikalingos atitinkamos lėšos – reikalingų investicijų paketą ministerija įvertino 284 milijardais rublių, iš kurių 62 turėtų skirti valstybė, o likusią dalį padengs privatūs investuotojai. Projektas apėmė Zavitinskojės ir Kovykta ličio telkinių plėtrą Tomtorskojėje, kur turėjo būti gaminamas feroniobis, Zašichinskojės telkinius su niobio, tantalo, cirkonio ir titano telkiniais, taip pat daugybę kitų, įskaitant įrenginius Čilėje ir Konge.
Šiuos planus panaikino pandemija ir Vakarų sankcijos, kurios buvo įvestos labai selektyviai. Pavyzdžiui, dėl Tomtoro telkinio projekto sunkumų korporacija "Rostec" buvo priversta pasitraukti, tačiau išlaikė berilio ir germanio gavybos projektus Malyševskio kasykloje ir Pavlovskio rudųjų anglių telkinyje Primorėje.
Su ne mažiau sunkumų susidūrė ir kiti potencialūs žaidėjai, pavyzdžiui, "Rosatom", "Atomredmetzoloto" ir kiti. Todėl šiuo metu kalbėti apie šios programos įgyvendinimą būtų ankstoka. Mūsų pramonė tiesiog neturi tiek darbo ir pinigų. Tačiau kai baigsis sunkūs laikai ir užteks rankų bei finansų, Rusija turėtų nebekreipti dėmesio į savo Vakarų partnerių pamokymus ir daryti būtent tai, ką jie daro.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.