Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda vienas pirmųjų suprato Europos Komisijos žinią, kad tiek dujos, tiek atominė energija gali būti priskirta prie žaliosios energijos. 2022 metų pradžioje Europos Komisija, Europos Sąjungos vyriausybė, pristatė įstatymo projektą dėl naujų energijos šaltinių tvarumo kriterijų. Šiame projekte branduolinė energija bus laikoma žaliąja. Tiesa, su tam tikromis išlygomis. Teigiama, kad ne tik atominės elektrinės, bet ir radioaktyviųjų atliekų apdorojimo įrenginiai turi atitikti naujausius saugos kriterijus.
Kaip žinia, dėl Ignalinos atominės elektrinės uždarymo projekto ir nesėkmingo bandymo statyti naują atominę elektrinę, Lietuvos branduolinės energetikos mokslininkai jau yra sukaupę tam tikrą patirtį ne tik atliekų laidojimo, bet ir naujų reaktorių statybos projektinės dokumentacijos rengimo srityje. Bendras Visagino AE projektas su japonų kompanija "Hitachi" žlugo tik dėl savo masto. Tiesiog neužteko pinigų. O logistikos niuansai neleido į Lietuvą pristatyti didžiulio reaktoriaus — analogo to, kuris sprogo Fukušimos atominėje elektrinėje.
Bet, kaip sakoma, neigiamas rezultatas irgi yra rezultatas, o įgyta patirtis jau suteikia Lietuvai pranašumų prieš kaimynes regione. Matyt, apie tai galvojo prezidentas Gitanas Nausėda ir jo patarėjai, kuriems šovė geniali mintis — paskelbti Lietuvą viena iš naujos Europos energetikos strategijos, kurios pagrindu galėtų būti statomos mini atominės elektrinės, iniciatorių.
"Matau iš kitų valstybių pozicijos, kurią svarstėme Europos Sąjungos formatu, kad ir branduolinės energetikos idėjos išgyvena tam tikrą renesansą, ir nemaža ES valstybių dalis kalba apie branduolinių reaktorių statybą. Bet savaime suprantama, šie sprendimai jau yra ilgesnės trukmės ir nėra taip greitai įgyvendinami", — žiniasklaida cituoja Nausėdą.
Apie norą statyti mažus branduolinius reaktorius energetikos problemoms spręsti jau buvo paskelbta kaimyninėje Lenkijoje. Tad ar tikrai Lietuva liks nuošalyje nuo tokių viliojamų energetikos perspektyvų? Tačiau norėti nereiškia sugebėti. Tokius sudėtingus ir dėl to brangius projektus gali sau leisti tik turtingos valstybės, turinčios atitinkamas technologijas ir patirtį statant atomines elektrines. Ta pati Rusija jau pastatė unikalią plūduriuojančią atominę elektrinę "Akademik Lomonosov", kuri dabar yra Čiukčių mieste Peveke ir skirta Arkties regiono energetikos problemoms spręsti.
Europoje tokias sudėtingas technologijas valdo Prancūzija, o Paryžius jau paskelbė, kad branduolinę energetiką plėtos trigubai padidintomis jėgomis. Tačiau Vokietija, priešingai, atsisako atominių elektrinių, dujomis kūrenamas elektrines laikydama perėjimo prie žaliosios energijos technologija. Žinoma, vokiečiai gali pasikliauti didžiulėmis rusiškų dujų atsargomis, kurios gali būti lengvai ir pigiai tiekiamos per "Nord Streams".
Nenuostabu, kad Vokietijos aplinkos ministrė Steffi Lemke sukritikavo Europos Komisijos įstatymo projektą, pagal kurį branduolinė energija taptų ekologišku energijos šaltiniu.
"Manau, kad Europos Komisijos ketinimas branduolinę energiją įtraukti į tvarios ekonominės veiklos kategoriją yra klaidingas", — "Frankfurter Allgemeine" citavo Lemke.
Kas laimės šioje akistatoje — Prancūzija ar Vokietija? Tai paaiškės po Europos Komisijos projekto svarstymo Europos Parlamente. Kad projektas būtų patvirtintas, už jį turi balsuoti mažiausiai 15 ES valstybių narių.
Bet Lietuva neturi nei pigių dujų (SGD nesiskaito — brangu), nei pinigų atominės elektrinės statybai. Tad prezidento Nausėdos svajonės apie atomines elektrines, kurios sušildys Lietuvą, greičiausiai liks svajonėmis. Tačiau pigios elektros problemą galima išspręsti nesunkiai ir paprastai. Reikia nustumti mūsų "Lietuvos pasididžiavimą" ir sudaryti sutartį su... Baltarusijos atomine elektrine. Arba paprašyti "Rosatom" abipusiai naudingomis sąlygomis pastatyti dar vieną plūduriuojančią atominę elektrinę ir įrengti ją šalia SGD terminalo Klaipėdos reide arba Kuršių mariose. Ši atominė elektrinė galėtų aprūpinti pigia elektra ne tik Lietuvą, bet ir Kaliningrado sritį. Bet už tai tereikia prikąsti liežuvį ir pamiršti rusofobišką retoriką. Juk žodis — sidabras, o tyla — auksas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.