Prieš Ženevoje prasidedančias Rusijos ir Amerikos derybas vyko "konsultacijos su NATO sąjungininkais". Vašingtonas tokiu būdu — "mūsų daug, o tu vienas" — akivaizdžiai ketina nurodyti diskusijos toną, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Bandymas gerai pamirštą seną perteikti nauju tik kelia Rusijai šypseną, kaip kad Šiaurės Atlanto aljanso šalių užsienio reikalų ministrų, kurie taip pat nepateikė staigmenų, diskusijų lygmuo.
NATO narės sugebėjo tik kartoti itin senoviškas mantras apie "Rusijos agresyvų elgesį", "imperialistines manieras" ir "ketinimus gyventi pagal Jaltos susitarimų rėmus".
Ypač pabodusi Jaltos konferencijos ir jos rezultatų invektyva. Juolab kai pareiškimuose šalia "Jaltos schemos" statoma Ukraina. Kadangi būtent Jaltos konferencijos metu buvo nuspręsta ir susitarta, kad Ukraina, kaip TSRS respublika, gaus vietą JT (Stalinas tai tvirtino ir Čerčiliui, ir Ruzveltui paaiškindamas, kad Ukraina prisidėjo prie išlaisvinimo iš hitlerizmo, kurį sunku pervertinti).
Šiandien neigiami Jaltos konferencijos rezultatai išplito ne tik į diplomatiją, bet ir į ekonomiką bei politiką. Pasaulis — nesvarbu, ar NATO būstinės pareigūnams tai patinka šiandien, ar ne — daugelį dešimtmečių gyveno gana saugiai ir patikimai. Kilusios krizės buvo išspręstos, o jei ideologinė dviejų sistemų ir dviejų pasaulėžiūrų konfrontacija įsibėgėjo, tai atviru kariniu konfliktu, ypač Europoje, nevirto.
Viskas pasikeitė tuo metu, kai aukštosios tribūnos paskelbė, kad Jalta "mirusi" ir nuo šiol vietoj Kryme pasirašytuose dokumentuose užfiksuotų rezultatų bus taikomas "naujas naratyvas". Pagal šią geopolitinę paradigmą varžovų nebėra, Rusija pasirengusi priimti į brolišką glėbį visus, kurie ją laikė savo priešu.
Kaip ir Rusija, buvę priešai buvo pasirengę priimti. Su viena sąlyga: Rusija turėjo atsisakyti savo pačios užsienio politikos, stipraus valstybės suvereniteto ir savo interesų gynimo, kaip tuomet buvo įprasta sakyti, "tarptautinėje arenoje". Ir nors (dėl įvairių priežasčių) šis status quo išliko, Rusijos partneriai Vakaruose dėl nieko panašaus nesijaudino ir vos tik Maskva pabandė pasipiktinti, iš karto nusprendė tai nutraukti.
Praėjus keliems mėnesiams po Rusijos desantininkų žygio į Prištinos oro uostą, politinis sprendimas sutramdyti Rusiją įgavo teisinę formą — Šiaurės Atlanto aljansas sutiko įvesti NATO kandidatavimo etapą.
Kandidatūra leido ir leidžia įstoti į karinį-politinį aljansą formaliai nebūnant jos nariu. Kaip tai įmanoma? Štai taip. NATO padeda kurti ir finansuoti krašto apsaugos programas, kurios numato ir karinio personalo mokymus, ir karinės įrangos aprūpinimą. Šios programos taip pat leidžia karo instruktoriams ir stebėtojams būti konkrečios šalies ginkluotųjų pajėgų gretose.
Be to, tokios programos kartais leidžia prieiti prie dalies aljanso gaunamos žvalgybos, o panaudojus šią informaciją, žodžiu, už NATO biudžetą galima patenkinti kone bet kokią karinę šalies narės užgaidą. Kai tik atsivers kandidatavimo kelias, tikėkitės agresijos antplūdžio. Pirmieji tai pajuto Cchinvalio gyventojai: 2008-ųjų balandį Gruzija tapo kandidate į NATO, o lygiai po keturių mėnesių, nusprendusi parodyti karinius raumenis, užpuolė Pietų Osetijoje dislokuotus Rusijos taikdarius.
Beje, tai dar švelnus variantas. Norėdama plėstis Balkanuose, tradiciškai netoli Rusijos, NATO turėjo sunaikinti Jugoslaviją. Kad vėliau palaipsniui priimtų į savo narius beveik visas jai priklausančias respublikas. Ir net Graikijos prieštaravimus dėl Šiaurės Makedonijos priėmimo pavyko apeiti — ši buvusios Jugoslavijos dalis sutiko pakeisti savo istorinį pavadinimą, pridėdama prie jo žodelį "Šiaurės".
Nusprendę laužyti — tiesiogine to žodžio prasme — Jaltos susitarimus, Vakarų partneriai ir kolegos, kaip jau šiandien aišku, nesitikėjo, kad šis pirmasis žingsnis sukels klaidingų sprendimų laviną. Pirma, jie neįvertino, kokia stipri Rusijoje yra atmintis apie tai, kas ją užpuolė, nors tai buvo palyginti seniai; koks stiprus saugumas ir jo užtikrinimas.
Rusija nesutinka, kad raketos skrydžio laikas į jos sostinę sutrumpėtų kelis kartus. Ji taip pat nepasirengusi ir niekada nesutiks, kad su ja būtų kalbamasi ultimatumo kalba net su ginklu prie smilkinio. Ir į visus šiuos bandymus grasinti buvo pateikti išsamūs ir absoliučiai skaidrūs atsakymai. Ramiu tonu.
Kalbant apie isteriją Europos ir Amerikos žiniasklaidoje apie "karių telkimą prie sienos su Ukraina", net neobjektyvus šių duomenų patikrinimas, jei taip galima sakyti, leidžia teigti, kad tai yra gryna dezinformacija. Tai tas pat kaip įtarti, kad JAV užpuolė Meksiką, maždaug už tūkstančio kilometrų nuo pietinių Amerikos sienų radus armijos kareivines.
Kelias valandas kartu praleidę beveik trys dešimtys aljanso šalių užsienio reikalų ministrų išklausė Amerikos diplomatijos vadovą Entonį Blinkeną, kuris jiems paaiškino apie "Rusijos geopolitinę ekspansiją", o pradėdami diskusiją, klusniai pasakojo, kaip... Paryžiuje, kurį kažkada išgelbėjo Rusijos kariškiai, ir Berlyne, kurį išlaisvino taip pat rusų kareiviai – matoma "rusų grėsmė".
Europiečiai, skirtingai nei Rusija, kenčiantys dėl labai trumpos atminties, kartojo senas propagandines klišes, įskaitant net "Rusijos pėdsaką, kai kalbama apie rinkimus". Atrodytų, kur dvaras, o kur potvynis, bet kad siaubo istorija būtų dar "baisesnė", ir tai tiks. Tokia retorika iš tikrųjų — beveik nulinio rezultato, nes paprasti sveiko proto europiečiai ir kalbėjo, ir kalba apie Rusiją su šiluma, o su užuojauta — daug daugiau kalba apie pačius oratorius.
Tai jie, o ne Rusija nuolat minėjo apie "naują mąstymą", išeidami į tribūnas, užkulisiuose tuo tarpu įtikinėdami buvusias sovietinio bloko šalis prisijungti prie aljanso, tai jie, o ne Rusija deklaravo "visuotines humanistines vertybes", aistringai stebėjo egzekucijas ir civilių žūtį — tiek Balkanuose, tiek posovietinėje erdvėje, ir būtent jie, o ne Rusija, čiulbėdami apie "lygių žmonių partnerystę", traukė agresyvius nuotykių ieškotojus į savo orbitą, priversdami juos pulti ir žudyti.
Ir būtent jie, o ne Rusija, prieš derybų pradžią, organizuoja propagandines kampanijas spaudoje, siekdami vėl pažeminti ir įžeisti Rusiją. Kaip jie pamiršo savo istoriją, taip ir tie, kurie dabar yra Šiaurės Atlanto aljanso dalis, pamiršo, kad prakeiksmai ant vartų nepakimba, ir kad tai Rusija, o ne amerikiečiai ir tikrai ne europiečiai išgelbėjo juos jau XXI amžiuje — pagal tikrą naują mąstymą nuo tikrų naujų grėsmių. Solidariai stoję petys į petį ir ištiesdami pagalbos ranką ten, kur Europa skendo, ištraukdami abi šalis, o kartais ir žemyną iš kraujo, skausmo, smurto ir siaubo.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.