Pokalbiai, kaip praneša Prancūzijos žiniasklaida, daugiausia vyks individualiai, po diskusijų numatoma bendroji spaudos konferencija, o programą užbaigs vakarienė.
Kaip teigiama, "draugų rate".
Pabrėžiama, kad tai nevalstybinis ir neoficialus vizitas, Vladimiras Putinas ketina su Makronu kalbėtis ne dėl to, kad Eliziejaus rūmų savininkas yra "geras vyrukas", o dėl to, kad Makronas turi pakankamai politinio svorio šiandieninėje Europoje. Žinoma, ne absoliučiai, o santykinai.
Jei, pavyzdžiui, lygintume Prancūzijos prezidentą su ta pačia Ursula von der Leyen, už kurios slypi tik Europos biurokratės karjera, arba su tuo pačiu Boreliu, von der Leyen priklauso ne kas kita, o gėlėtas "aukštosios atstovės tarptautiniams reikalams ir saugumui" titulas.
Ir palyginti su Borisu Džonsonu, kuris iki ausų taip įklimpęs į skandalus, kad vienintelis dalykas, galintis kažkaip išgelbėti jį, yra savanoriškas pasitraukimas iš premjero posto.
Putinui Makronas išlieka aukšto lygio pašnekovu ir dėl to, kad Prancūzijos prezidentas, net ir griežtai kalbėdamas apie Rusijos politiką, visada stengėsi laikytis diplomatinės kalbos, o ne žodynėlio, kuris lengvai migravo iš socialinių tinklų prie apskritojo derybų stalo.
Tai, kaip sakoma, yra keletas argumentų "už".
Tačiau yra ir argumentų "prieš".
Juos prieš dieną paskelbtame interviu pareiškė pats Prancūzijos prezidentas.
Makronas pažodžiui pareiškė: "Stebime, kaip vykdoma militarizacija prie sienų, skiriančių Ukrainą ir Rusiją, Baltarusiją ir Rusiją, taip pat matome, kad tam naudojami pėstininkai ir aviacija, matome, kad vyksta karinės pratybos. Šioje situacijoje ketiname atlikti saugiklio vaidmenį, dialogu mažinti įtampą ir išvengti karinio konflikto".
Antras momentas, kuris iškart patraukia dėmesį — Makronui 2008 metais karinę provokaciją surengė ne Gruzija, o Rusija parodė agresiją prieš šią šalį, ir 2014-aisiais ne Krymas, surengęs referendumą, sprendė savo likimą — grįžti į Rusiją, o Maskva jį aneksavo.
Tokias pačias kaltinimų mūsų šaliai simfonijos natas išgirdo ir trumpame Prancūzijos prezidento specialaus pasiuntinio Pjero Vimono (Pierre Vimont) komentare. Jo teigimu, kai jis pokalbyje su diplomatais Smolenskajos krantinėje bandė prisiliesti prie "Rusijos elgesio tarptautinėje arenoje" priešistorės, paminėdamas abi situacijas, pašnekovai "atsakė jam tyla".
Žinoma, kol kas tai tik prisilietimai ir fragmentai, o ne vientisa derybų drobė, bet vis dėlto atspindi ir ketinimą, ir tendenciją, kaip dialogas gali vykti šiandien ir kokiomis temomis.
Tačiau, kita vertus, aišku, kad Makronas, skirtingai nei Putinas, šį dialogą apskritai ves surištomis rankomis.
Šioje situacijoje jis negali prieštarauti ir nukrypti nuo bendros europietiškos linijos, o ji, ši linija, apibrėžiama taip: "Rusija turi būti kalta dėl visų žemyno problemų — ir išorinių, ir vidinių".
Jis taip pat neturėtų būti labai linkęs ieškoti kompromiso, nes šia aplinkybe iškart pasinaudos jo politiniai oponentai tiek šalyje, tai yra, Paryžiuje, tiek Europos Sąjungoje, tai yra, Briuselyje.
Jis tiesiog bus apkaltintas "perdėtu švelnumu Putino atžvilgiu".
Ir tai galima vadinti klaida — net baisesne už nusikaltimą.
Lygiai taip pat svarbu, kad jei Putiną remia jo žmonės ir jo šalis, pastarosiomis savaitėmis Makrono pritarimo reitingai svyruoja, o Prancūzijos prezidento populiarumas kas savaitę mažėja keliais procentiniais punktais.
Tačiau pagrindinis apribojimas, galintis tapti lemtingu Makrono misijai Maskvoje, pastebimas net plika akimi.
Tai yra kelionės programa.
Į kurią įeina vizitas į Kijevą kitą dieną.
O ten, žinoma, Prancūzijos lyderio laukia "didžiojo ukrainietiško stiliaus" mėgėjų paruoštas meniu "a la Maidan".
Čia lankomasi prie paminklo "Maidano didvyriams", vyksta dialogas su prezidentu Zelenskiu ir kitos "nepriklausomybės gastronomijos" ypatybės.
Dar prieš susitikimą su dabartine Ukrainos vadovybe Makronas, tarsi teisindamasis iš pradžių susitikimu su Rusijos lyderiu, jau minėtame interviu kelis kartus kartojo, kad "Ukraina yra Europa", o "Ukraina yra Europos galia", visus europiečius įvardijant "broliais".
Ši ištrauka, skirta ne tiek patiems prancūzams (apie 95 procentai jų vargu ar ras Ukrainą pirmą kartą ir be užuominos žemėlapyje), bet Kijevo valdžiai, matyt, turėtų nuraminti nervingus jaunesniuosius Paryžiaus partnerius, kad jie nekelia viešos isterijos apie prancūzų "išdavystę".
Bet svarbiausia vis dėlto tai, kad Maskvoje susitinka du lyderiai, kurių kiekvienam, skirtingai nei Kijevo gaujų brolijai, reikia atitolinti dabartinę krizę, dėl kurios, beje, kalti ne jie.
Nei Putinui, nei Makronui, nors ir dėl labai skirtingų priežasčių, nereikia eskaluoti esamos situacijos ir privesti ją, kaip sako mūsų kolegos iš Vakarų, iki galimo karinio konflikto lygio.
Šiuo atveju naudos negaus nei jie, nei jų vadovaujamos šalys.
Pagrindiniai "slapukų" gavėjai nuo eskalacijos Europos žemyne, pirma, yra Ukraina, kuri, prisidengdama "nelaiminga Rusijos agresijos auka", gali ieškoti išteklių ir milijoninės finansinės pagalbos, ir, antra, Jungtinės Valstijos, kurios savo vidines problemas jau sprendžia pasitelkdamos karą, kaip joms buvo būdinga pastarąjį pusšimtį metų.
Tiesą sakant, būtent ši aplinkybė — faktas, kad šiandien politiškai Putinas ir Makronas, nepaisant visų Prancūzijos prezidento peštynių Kijevo atžvilgiu, — atsidūrė toje pačioje barikadų pusėje, gali turėti lemiamą vaidmenį rengiant diplomatinį proveržį geopolitinio fronto klausimu.