Europa ieško savęs dideliame žaidime: kur pasukti Lietuvai

Šiuo metu pasaulyje daug įvairių derybų ir kalbų apie karą Ukrainoje. Kas vyksta?

Viskas prasidėjo po to, kai Maskva pareikalavo iš Vakarų saugumo garantijų, o Amerika ėmė visus gąsdinti, kad jeigu ne rytoj, tai poryt Rusijos tankai atsidurs Kijeve. Dabar vyksta derybų maratonas: Vladimiras Putinas tariasi su Kinijos vadovu, Prancūzijos prezidentas važiuoja į Maskvą, Vokietijos kancleris lankosi Vašingtone. Rezultatas — daug įvairių pareiškimų ir perspėjimų, bet sunku suprasti, kas dedasi ir kas gali atsitikti. Kaip paklaustų paprastas žmogus — karas bus?!

Jeigu trumpai, tai šiuo metu vyksta paruošiamasis darbas, "figūrų sustatymas" prieš finalą su nežinoma pabaiga.

Amerikoje konkuruoja dvi stovyklos — "vanagai", greičiausiai, rengia provokaciją Ukrainoje pavadinimu "rusai puola", kad Vakarai pagaliau galėtų įvesti Rusijos atžvilgiu seniai parengtas "sankcijas iš pragaro", o Europa minimizuotų savo bendradarbiavimą su Maskva ir vėl (kaip Šaltojo karo metais) taptų besąlygiškai priklausoma nuo Vašingtono. Tuo tarpu JAV "realistai-pragmatikai" stengiasi, jeigu taip galima pasakyti, normalizuoti (konstruktyviai įforminti) geopolitinį konfliktą su Rusija ir — pagal galimybes — apsieiti be karo.

Kol kas susidaro įspūdis, kad dominuoja pirmoji linija. Matydama tai, Rusija ruošiasi galimai karinei provokacijai Ukrainoje ir užsitikrino Kinijos paramą. Tuo tarpu europiečiai "ieško savęs". Pirmininkaujanti Europos Sąjungai Prancūzija bando parodyti, kad ji yra ES lyderė ir kad Briuselio žodis kažko vertas "dideliame žaidime". Vokietija mano, kad ji svarbiausia Europoje ir kukliai bando išgelbėti dujotiekį "Šiaurės srautas 2", kurį Amerika planuoja uždaryti po karo, kurį pati gali inicijuoti, pradžios, nepaisydama Berlyno nuomonės. O Didžioji Britanija apskritai nusprendė, kad ji vėl globali galia — lenda į visas skyles, įskaitant Rytų Europą (kuria Londono-Varšuvos-Kijevo ašį ir siunčia ten daugiau karių).

Tačiau visi šie Prancūzijos, Vokietijos ir Britanijos manevrai atrodo juokingai, nes realiai šios valstybės šiandien mažai ką sprendžia tarptautinėje arenoje. Todėl jie labiau apie įvaizdį, o ne apie praktinius rezultatus, ir, galimai, labiau apie vidinį, o ne apie tarptautinį įvaizdį, nes Emanueliui Makronui reikia dar kartą laimėti prezidento rinkimus; Olafui Šolcui įrodyti, kad jis stiprus kancleris, o Borisui Džonsonui tiesiog išlikti valdžioje.

Baltijos valstybių vaidmuo šioje istorijoje dar mažesnis, bet jos irgi bando žaisti savo žaidimą.

Jo esmė paprasta — pritraukti didesnių žaidėjų dėmesį, įrodyti savo svarbą kovoje su Rusija ir dar labiau "pririšti" juos prie savęs. Praktikoje tai, pavyzdžiui, reiškia, kad Baltijos šalys nori didesnio Vakarų partnerių karių skaičiaus ir nuolatinio jų buvimo savo teritorijoje, nes tai sustiprina jų ryšį su įtakingesniais subjektais ir padaro jas ilgalaikės tų subjektų politikos dalimi.

Kaip neseniai pažymėjo Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis: "Lietuva kalbasi su daugeliu partnerių Aljanse dėl papildomų garantijų saugumui ir karių".

Šalies premjerė Ingrida Šimonytė vizito į Jungtinę Karalystę metu pareiškė: "Rusijos telkiamos karinės pajėgos kelia grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir Europos saugumui. Ypač neramu dėl beprecedenčio Rusijos pajėgų telkimo Baltarusijoje teritorijoje. Šiomis aplinkybėmis Lietuvai labai svarbu NATO partnerių pajėgų Lietuvoje didinimas, nuoseklus oro gynybos ir greito pastiprinimo elementų stiprinimas, papildomos amunicijos suteikimas, reguliarios karinės sąjungininkų pratybos Baltijos šalyse, atliekančios reikšmingą atgrasymo vaidmenį".

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas ir Užsienio reikalų komiteto pirmininkė Laima Liucija Andrikienė kreipėsi į JAV Kongreso narius, prašydami apsvarstyti nuolatinį JAV karių dislokavimą ir oro gynybos sustiprinimą Lietuvoje.

Apibendrinant galima konstatuoti, kad šiuo metu sprendžiasi ne kažkokie konjunktūriniai klausimai, o naujos globalios galios pusiausvyros likimas. Svarbu tai, kad istoriškai tokios situacijos neapsieidavo be karo. Reikia tikėtis, kad šį kartą jo pavyks išvengti, bet kartu būtina suprasti, jog JAV "vanagai" pasiruošę kariauti su Rusija iki paskutinio ukrainiečio. Bent jau ne iki paskutinio lietuvio...

Kaip po paskutinio susitikimo su Putinu pažymėjo Makronas: "Kelios ateinančios dienos bus lemiamos". Palaukime.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.