Ir, Landsbergių bendruomenės vadovaujama, ties riba tarp didžiųjų galybių esanti Lietuva baigia galutinai susigadinti santykius ne tiktai su kaimyninėmis Rusija ir Baltarusija, bet dargi su toli į Rytus nutolusia Kinija.
Na, ir kaip matyti tiek iš šildymo bei elektros kainų, tiek iš blogėjančios krašto ekonominės situacijos apskritai — ši Lietuvos (o tiksliau, jos valdančiųjų sluoksnių) laikysena kaimynų atžvilgiu jau pradeda solidžiai atsieiti jos gyventojams. Bent paprastai liaudžiai — tai tikrai.
Ar tai būtų klausimas dėl Astravo AE, ar baltarusiškas tranzitas, ar jau beveik dešimtmečio senumo SGD terminalo (laivo "Independence") afera — viskas bus suvesta į "Rusijos stabdymą".
O, kai pritrūksta argumentų, Lietuvos URM šeimininkaujantis Lino Linkevičiaus įpėdinis, "Anūkas" Landsbergis visa tai ne tik pateisins, bet net savotiškai išaukštins lakia fraze, susidedančia iš dvejų žodžių: "vertybinė politika".
Štai apie ją — Landsbergių vadinamąją "vertybinę politiką" dabarties įvykių fone ir norėčiau pakalbėti. Apskritai ir iš esmės.
"Vertybės" kaip veidmainystė
Aišku, galima paklausti: kodėl būtent "Landsbergių", jei valdžioje turėjome ir kitų partijų? Atsakymas paprastas: nes per 30 metų Lietuvoje kitos užsienio politikos "linijos" niekas nesuformavo. Faktiškai, šiuo požiūriu tarp visų sisteminių partijų turime veikiantį konsensusą.
Tuo tarpu, kai dėl pačios "vertybinės" politikos, tai pats šių žodžių junginys išreiškia pretenzijas į moralumą... Atseit: "mes politiką formuojame pirmiausiai ne pragmatinio išskaičiavimo, bet vertybių pagrindu"...Turėtų kilti klausimas: kokių?
Oficialų atsakymą žinome: demokratija, laisvė ir žmogaus teisės, kurių tariamasis bastionas yra JAV, NATO ir ES bei kurių neva pikčiausias priešas buvo, yra ir bus Rusija.
Bet viena yra žodžiai, kas kita — darbai. Šiuo požiūriu, pakanka paprasčiausių faktų. O būtent: ar imtume Korėjos ir Vietnamo karus, ar TSRS iširimą sekusius agresijos aktus Jugoslavijoje (1999 m.), Afganistane (2001 m.), Irake (2003 m.), Libijoje (2011 m.) ir Sirijoje (2013 m.) — visais atvejais konfliktus pradėjo Jungtinės Amerikos Valstijos.
Ir ne šiaip, bet nusispjaunant į JTO lygiu pripažintas tarptautinės teisės normas — tiek žmogaus teisių, tiek nacionalinio suvereniteto principus. Žinant milijoninius aukų skaičius, apie bendražmogišką moralę net nekalbu.
Ir šių karų motyvai, kaip taisyklė, būdavo toli gražu ne humanistiniai, bet grynai makiaveliški: nafta, metalai, JAV neparankių, savarankiškų valstybių destabilizavimas (pagal senąjį lotyniškąjį priežodį: "divide et impera").
Rusijos Federacija, tuo tarpu, kaip juridinė TSRS teisių perėmėja, nuo 90-ųjų visuomet veikė tarptautinės teisės ribose, remdamasi prielaida, kad NATO laikysis dar Gorbačiovo laikais priimto įsipareigojimo į Rytus nebesiplėsti.
Į ją, kaip žinia, Vašingtonas tiesiog nusispjovė. O naujo pasaulinio karo epicentru gresiančią tapti Ukrainą jis į savo įtakos sferą įtraukė 2013-2014 metais vykusio valstybinio perversmo, kurio smogiamuosius būrius sudarė vietos gyventojų kraujais rankas susitepę neonacistai (pas mus nekaltai vaizduojami "nuosaikiais, civilizuotais patriotais") dėka!
Šiuo požiūriu, kiek klasikiniai buržuaziniai-demokratiniai principai (demokratinės laisvės, teisės, nacionalinė valstybė ir t. t.) laikytini "vakarietiškais", tai tenka konstatuoti, kad XXI amžiaus Rusija jau realiai — ne žodžiais, o darbais, yra vakarietiškesnė už pačius Vakarus!
Tad už kokias gi dar "vertybes" prieš Rusiją kovoja mūsų lietuviškoji "vertybinė politika" ir jos landsberginiai vykdytojai? Už krūvas afganų bei irakiečių lavonų? O, galbūt, už fašistuojančius maidano banditus?
Iš tiesų: Vakarų nuorodos į tariamas "vertybes" jų (o su jais — ir Lietuvos valdžios) konfrontacijoje su Rusija tėra tik ciniška veidmainystė, dengianti realiai nusikalstamą JAV-NATO-ES vykdomos neokolonijinės ekspansijos pobūdį.
Nacionaliniai interesai?
Tai pripažinus, užsienio politikos srityje iš Landsbergių deklaruojamosios "vertybinės politikos" nieko nebelieka. Tik tuščias kiautas.
Bet kyla klausimas: dėl ko tuomet jie daro tai, ką daro?
Kelti tokį klausimą šių eilučių autoriui yra tekę ir gyvose diskusijose su landsbergizmo šalininkais: iš pradžių juk šnekama apie "vertybes", lyg būtų pretenduojama į kažkokias moralės aukštumas.
O, "vertybinius" šūkius nuvainikavus faktais, siekiant pateisinti landsberginės užsienio politikos kursą belieka paskutinė gynybinė linija: teigimas, kad proamerikietiškoji linija būtina Lietuvos nacionalinių interesų atžvilgiu.
Na, bet ką gi Lietuvai ir lietuvių tautai realiai, praktiškai atnešė šnekamoji užsienio politika?
Pasižiūrėkime į tris pagrindines šios politikos kryptis.
1. Rusija. Rusofobija Lietuvoje vystoma nuo pat 1990-ųjų. Bet dabartinius mastus įgijo 2014 m., prasidėjus karui Donbase. Nuo tada vis eskaluojama, ši konfrontacija lietuviams teatnešė, pirma, brangesnes dujų, o atitinkamai, ir komunalinių paslaugų kainas. O be to, ir vis plečiamą (bei 137-am galiojančiosios Konstitucijos straipsniui prieštaraujantį) NATO karių kontingentą šalyje, kurio buvimas tik didina karinio susidūrimo tikimybę regione.
2. Baltarusija. Nuo 2020-ųjų vasarą nepavykusio baltarusiškojo "maidano", Lietuva, kaip viena ryškiausių šio perversmo sponsorių — tiek prie LŽVS vyriausybės, tiek prie "žydrosios" liberalkonservatorių koalicijos — spėjo kone visiškai susigadinti ir diplomatinius, ir ūkinius ryšius su šia kaimynine valstybe. Arsiriboję nuo baltarusiško tranzito, ir Klaipėdos uostas, ir Lietuvos geležinkeliai jau patiria milžiniškus, visai šaliai atsiliepiančius nuostolius.
3. Kinija. Iki 2020-ųjų pabaigos palaikiusi normalius ryšius su Kinija, Lietuva, vos tik atėjus į valdžią liberalkonservatorių koalicijai (ir vykdant pastarosios programą), o URM įsitaisius "Anūkui", ėmė skelbti apie faktiškai Kinijos provincija esančios, ne be JAV prisidėjimo nuo šalies atplėštos Taivano salos "nepriklausomybę", galiausiai įsteigiant Lietuvoje Taivano ambasadą. Į tai Kinija atsakė ekonominėmis sankcijomis. Tad dabar, vietoje to, kad prisidėtų prie naujojo šilko kelio iniciatyvos (tiek gaunant pelną iš tranzito, tiek su Kinijos pagalba atnaujinant ir Klaipėdos uostą, ir šalies geležinkelių tinklą), Lietuva lieka ant ledo.
Kaip matyti, kiekviename iš šių trijų frontų Lietuva patiria tik nuostolius. Tad kur čia nacionalinis interesas? Kur čia savarankiškos šalies "Realpolitik"?Jos nėra.
Nusikalstamas idiotizmas
O kas gi tada yra?
Nevyniokime žodžių į vatą: Lietuvos užsienio politika iš esmės sueina į tiesiog liokajišką tarnystę JAV. "Vertybiniu" požiūriu, žinant Jungtinių Valstijų agresijos aktus pasaulyje, šią politiką galima įvardyti kaip nusikalstamą. Na, o pragmatiniu, nacionalinio intereso požiūriu – ji tokia, atrodytų, idiotiška, kad neša šaliai vien nuostolius.
Tokiame kontekste pažvelgus kad ir į neseną Landsbergio interviu BBC žurnalistui, visą jų "vertybinę politiką" belieka įvardyti kaip nusikalstamą idiotizmą.
Bet būtų naivu manyti, kad šios politikos vykdytojai patys šito nesuprastų. Bėda tame, kad Landsbergių bendruomenė savo veiksmuose nesivadovauja nei deklaruojamomis aukštosiomis "vertybėmis", nei Lietuvos nacionaliniais interesais.
Jie veikia savojo klano ir, žvelgiant plačiau, Vakarams parsidavusio antinacionalinių vietinio elito sluoksnių interesų naudai. Ir bent kol kas — veikia netrukdomai.
O ar jiems sutrukdyti ar apskritai keisti patį mūsų valstybės laivo kursą — klausimas atskiras. Jį anksčiau ar vėliau teks spręsti pačiai tautai.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.