Terminas "keistas karas" (dar žinomas kaip "juokingas karas" arba, kaip šiandien sakytume, "netikras karas") paprastai vartojamas apibūdinti vangiai prancūzų ir vokiečių karių sąveikai Maginot linijoje 1939–1940 m. Tačiau tam, kas šiandien vyksta Ukrainoje, tai tikrai netinka, rašo RIA Novosti autorė Viktorija Nikiforova.
Tai per silpna išraiška. Ten pačiame įkarštyje "na, labai keistas karas". Jis prasidėjo, kaip įprasta mūsų Vakarų partneriams, nuo kerinčios drapiruotės. Pirmieji iš Ukrainos pabėgo amerikiečių karo instruktoriai. Narsieji britai sekė paskui juos. Vakarų spaudoje visa tai patiekiama tiesiogiai kaip Diunkerkas už minimalų atlyginimą. (Beje, nepatikėsite, bet Didžiojoje Britanijoje gėdingas britų karių bėgimas iš Diunkerko nuo Hitlerio laikomas pagrindiniu Antrojo pasaulinio karo įvykiu)
Neaišku viena: nuo ko bėga Vakarų karo ekspertai? Nuo ko savo kontingentą gelbsti JAV gynybos sekretorius Markas Milley ir Didžiosios Britanijos gynybos sekretorius Benas Wallace'as? Nuo vietinės gorilkos, nuo juodaakės Oksanos, nuo linksmų Kijevo striptizo barų?
Į šį klausimą bandė atsakyti Benas Wallace'as. Vos išskridęs su šeima atostogų, jis buvo priverstas jas nutraukti ir skubiai grįžti į Londoną. Beje, tai didelė pažanga britų elitui. Praėjusį rugpjūtį tuometinis užsienio reikalų ministras Dominicas Raabas nusprendė nenutraukti savo prabangių atostogų Kretoje dėl tokios smulkmenos kaip NATO pabėgimas iš Afganistano.
Didžiosios Britanijos žiniasklaida vis dar bado jam akis pramogomis Kretoje. Taigi, vos grįžęs į Londoną, Benas Wallace'as davė puikų interviu leidiniui "Sunday Times". Jame jis teigė, kad jaučia "Miuncheno dvelksmą ore". Nežinau, kodėl jis staiga nusprendė priminti savo tautiečiams apie gėdingiausią Anglijos istorijos puslapį. Tikrai nebuvo gerai derėtis su Hitleriu ir perduoti jam Čekoslovakiją. Nereikėjo to daryti.
Galbūt Wallace'as užsimena, kad Rusija šiandien atliks nacistinės Vokietijos vaidmenį, o Didžioji Britanija elgiasi pernelyg pasyviai – pataikaudama "agresorei". Bet esmė tame, kad visas pasaulis puikiai mato, kad Rusija niekur nesiveržia ir nieko nepuola. Kaip su tuo susitvarkyti?
Ir tada Wallace'as iš savo plačių kelnių ištraukia mėgstamiausią britų argumentą. Taip, taip, jūs jau atspėjote. Tai jų mėgstamiausios frazės: "Labai tikėtina", "galimai", "gal taip, galbūt ne". Labai tikėtina, anot Beno Wallace'o, Rusija puls Ukrainą.
Klausykit, čia ne koks žurnalistas ar uniformų ekspertas, čia visas gynybos ministras. Tokie žmonės kalba retai, bet kalba konkrečiai. Ir tada kai kurie, atleiskite, plepa blondinės lygyje: "Penkiasdešimt ant penkiasdešimt. Ar susitiks su dinozauru, ar ne." Labai tikėtina, kad susitiks.
Visą sekmadienį Didžiosios Britanijos ir Amerikos elitas ir toliau drebino orą ta pačia linkme. JAV valstybės departamentas įsakė evakuoti JAV ambasadą iš Kijevo. Britanija padarė tą patį. Kai kurie jų vasalai rekomendavo savo piliečiams evakuotis. Bahamų salos ypač susirūpinusios dėl Bahamų gyventojų likimo Ukrainoje. Ir iš tikrųjų, kaip jie ten, šaltyje?
Tradiciškai tokie dalykai daromi karo išvakarėse. Tačiau karo kaip nėra taip nėra. Į karą neišėjo abu paskelbti priešininkai – panašu, kad tai unikalus atvejis pasaulio istorijoje. Kaip rusai reaguoja į Vakarų informacinę isteriją, aišku.O Ką apie tai mano ukrainiečiai?
Na, kai kurie progresyvūs leidiniai paskelbė instrukcijas, kaip surinkti signalizacijos dėklą ir sukurti specialų signalizacijos nešiklį augintiniui. Tačiau visa tai, be abejo, buvo sukurta tik reklamai ir neturėjo jokios įtakos paprastų ukrainiečių elgsenai.
Pasivaikščiokime Kijevo gatvėmis su "The Guardian" laikraščio žurnaliste. Ten jie tikrai nedirba Rusijos propagandai. Savo sekmadienio ataskaitoje Seanas Walkeris su nuostaba pažymi, kad atmosfera Kijeve penktadienio vakarą išliko itin "linksma", o piliečių nuomone, pati Rusijos invazijos idėja yra "keista ir neįtikima".
Seanas Walkeris mielai aprašo pigias ir įdomias pramogas Kijeve. Visų pirma jis sako, kad Kijevo žmonės planuoja slėptis nuo rusų sprogdinimų vietiniuose striptizo klubuose – tikriausiai taip juokavo vietinės merginos, ir jis tuo patikėjo. Aiškiai matyti, kad anglų reporteriui labai patinka Ukraina ir jis ryžtingai niekur iš ten nesiruošia evakuotis. Tačiau kol paprasti žmonės linksminasi, šalies vadovybė dreba.
Kažkuriuo momentu prezidento Zelenskio nervai neatlaikė ir jis kreipėsi į Vakarų žurnalistus su prašymu pateikti jam "šimtaprocentinius Rusijos invazijos įrodymus... 15 arba 16 dieną". Kol kas jam niekas neatsakė. Jokie žurnalistai, jokie Vakarų žiniasklaidos atstovai, joks Baidenas, joks Džonsonas. Net CŽV nepaskambino, nors galėjo.
Taigi Ukrainos prezidentą kankina nežinomybė: ar jis jau kariauja, ar dar ne? O gal tai prieš juos kovojama? Ar jis išsiskiria su savo elektoratu, ar jį apgaudinėja vyresni partneriai? Ir kuo, Dieve, mano Dieve, viskas baigsis? Prisimenu, kaip Michailas Saakašvilis kažkada stovėjo išdidžios Gruzijos priešakyje. Kartą jam taip pat kilo mintis kariauti su Rusija. Šiandien jis sėdi kalėjime ir dainuoja liūdnas gruziniškas dainas.
Tiesiog šių dienų "pamoka carams". Tačiau Zelenskio partnerius amerikiečius galima suprasti. Jie nebuvo pasiruošę. Visą savaitgalį jie kovojo už demokratinę Ukrainą. Dar šeštadienį JAV karinio jūrų laivyno povandeninis laivas šiuo tikslu įplaukė į Rusijos teritorinius vandenis Kurilų salose. Vadas tikriausiai nukrypo nuo kurso. "Ukraina", "Kurilai"– skamba taip panašiai, galima išprotėti su tais rusiškais pavadinimais.
Na, o rusų fregata "Maršalas Šapošnikovas", panaudodama specialią įrangą, išvijo amerikiečių katerį. Tikėkimės, ji daugiau nepasiklys Ukrainos stepėse. Tiesą sakant, nuo Kurilų salų ten ne taip toli. Per Panamos kanalą iki Atlanto, tada tiesiai, kairėn, dešinėn, o ten jau Ukraina visai netoli, nepasiklysite.
Kol britų žurnalistas Seanas Walkeris Kijevo striptizo klubuose rinko medžiagą, amerikiečių politologas Davidas Hendricksonas paskelbė savo atsakymo į klausimą "kodėl Vašingtonas taip pamišęs dėl Ukrainos" versiją. Ekspertas atkreipė dėmesį į tai, kad Zelenskis kartais išdrįsta pareikšti pastabų, kurios tiesiogiai prieštarauja Vašingtono scenarijui. Jis cituoja CNN redakciją, gana kritišką Ukrainos prezidento atžvilgiu, taip pat Baltųjų rūmų pareigūną, kuris norėjo likti anonimu.
"Mes esame svarbiausias jo sąjungininkas, o jis spjauna mums į akis ir... užsiima atviru sabotažu", – gana nemandagiai apie nepriklausomos Ukrainos lyderį kalbėjo Vašingtono valdžios sluoksnių atstovas.
Anot Hendricksono, Amerikos režimas išprotėjo dėl "Nord Stream-2". Kad jį sustabdytų, Vašingtonas yra pasirengęs imtis bet kokios provokacijos. Tiesą sakant, tai jau seniai buvo vieša paslaptis. Apie tai išsamiai rašėme prieš amerikiečių ekspertą. Tačiau visas siaubas yra tai, kad reikalas jokiu būdu negali apsiriboti netikra evakuacija ir infoisteriJa. Amerikiečiai kartu su britais gana sąmoningai kursto karinį konfliktą, kuris per kelias dienas ar valandas gali peraugti į pasaulinį karą.
Ir štai kas tikrai nesuprantama: kodėl milijonai ukrainiečių turėtų dalyvauti visame šiame siaube? Kartais šios nelaimingos šalies gyventojai primena žmogų, priėjusį prie stalo kazino, staČiusį pinigus, pralaimėjusį, po to – dar kartą stačiusį. Jei pasitrauktų, išgelbėtų likusius. Bet jis negali to padaryti. Jis stato vėl ir vėl – ir vėl ir vėl pralaimi.
Atėjo laikas ukrainiečiams pripažinti, kad 2014-aisiais jie žaidė nesėkmingai. Nereikėjo pasikliauti Briuseliu ir Vašingtonu, tai buvo blogas ėjimas. Tačiau dar yra galimybė atitolti nuo stalo. Kol neprarasta gyvybė, paskutinis dalykas, kuris jiems liko.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.