Keista, kad iki šio vizito Maskvoje naujasis Vokietijos kancleris Olafas Šolcas nepažinojo Vladimiro Putino: nuostabu, turint omenyje mūsų prezidento domėjimąsi santykiais su Vokietija ir solidžią Šolco politinę patirtį (tiesa, dažniausiai ne vyriausybėje). Dabar jiedu susipažino, bet iš trijų valandų derybų nemažą laiko dalį aptarė ne daugybę dvišalių santykių, o karą Europoje. RIA Novosti medžiagoje rašo Piotras Akopovas.
Vakarai pastaruoju metu bando įtikinti save ir pasaulį įsivaizduojamu karu — "beveik neišvengiamu Rusijos puolimu prieš Ukrainą". Kai Šolcas atvyko į Maskvą, atlantistai, pasinaudoję pranešimais, kad dalis Rusijos vykdomų karinių pratybų baigėsi, šiek tiek iškvėpė ir pradėjo kalbėti apie deeskalaciją. Tačiau net ir jos nepropaguojantiems vokiečiams nepatogu tiesiog išjungti Rusijos grėsmės temą, todėl spaudos konferencijoje su Putinu Šolcas dažnai kartojo žodžius "karas" ir "deeskalacija":
"Mano vizitas paženklintas krizės, sunkiausios ir grėsmingiausios per daugelį dešimtmečių Europoje krizės ženklu. Daug laiko mūsų derybose užtruko Rusijos karinė veikla ir Rusijos kariuomenės telkimas pasienyje, taip pat saugumo klausimai... Esame susirūpinę, kad prie Ukrainos sienos sutelkta šimtas tūkstančių karių, tam nėra jokios akivaizdžios priežasties. Todėl būtina skubiai deeskaluoti. Šioje įtemptoje situacijoje labai svarbu, kad karas neprasidėtų":
Karas neturėjo prasidėti: Maskva nesiruošė pulti Kijevo, tereikia rimtų derybų dėl NATO neplėtimo į rytus. Tačiau teigiama, kad Ukrainos priėmimo į aljansą klausimo nėra darbotvarkėje ir todėl keista, kad ši tema apskritai keliama. Šolcas prieš dieną kalbėjo Kijeve ir pakartojo mintį Kremliuje:
"Plėtra neplanuojama, nediskutuojama, neįtraukta į darbotvarkę. Kol kiekvienas būsime savo poste, šios temos nereikės spręsti".
Tačiau kiti rinkimai Vokietijoje vyks 2025 metais — istoriniais standartais, tiesiogine to žodžio prasme, rytoj. Net ir iš kai kurių Atlanto analitikų lūpų sklindantys pasiūlymai duoti Rusijai garantijas, kad Ukraina per artimiausius 20-25 metus neįstos į NATO, problemos nesprendžia, bet čia kalbama apie kelerius metus. Net jei Šolcas, kaip ir Merkel, ketina praleisti 16 metų kanclerio kėdėje, tai bus tik 2037 metais. Būtent todėl Rusija siūlo iš viso išbraukti Ukrainos problemą iš Rusijos ir Vakarų ar bent jau Rusijos ir Europos santykių darbotvarkės, atsisakant pačios Ukrainos atlantizacijos idėjos.
Kadangi, kaip sakė Putinas, "prievartinį Rusijos sutramdymą mes suvokiame kaip tiesioginę grėsmę nacionaliniam saugumui, būtent tai yra teisinės bendro saugumo sutartys mūsų pateiktų projektų pagrindu". Tai yra, dabar susitarkime dėl tikrai bendro saugumo toje pačioje Europoje — kas tam prieštarauja?
Vokiečiai yra tik už, tas pats Šolcas pasakė: "Mums, vokiečiams, ir visiems europiečiams, visiškai aišku, kad stabilaus saugumo negalima sukurti prieš Rusiją, o tik su Rusija. Ir mes čia vieningi — ir NATO, ir Europos Sąjungoje". Gražiai skamba: ne prieš Rusiją, o kartu su ja. Tačiau iš tikrųjų jie palieka sau galimybę bet kurią akimirką panaudoti Ukrainą (tai yra istorinę Rusijos dalį) kaip įrankį prieš Kremlių. Priešingu atveju, kam išlaikyti pačią galimybę priimti ją į NATO?
O kai apie tai prabyla Rusija, ji iš karto apkaltinama ruošiantis karui, užuot aptarus išeitis iš ne momentinės (propagandos sukurtos), o sisteminės Europos saugumo krizės. Tačiau verksmai apie būsimą ataką nurims po kelių dienų, o kas liks apatinėje eilutėje?
Svarbu atskirti propagandą nuo tikrovės. Su propaganda viskas aišku. Suprantama, kad bus teiginių, jog Vakarai išgelbėjo Ukrainą ir išvengė karo — susidūrusi su ryžtu ir sankcijų grėsme, Maskva išsigando ir ataką atšaukė. Šią "pergalę prieš Rusiją" bus sunku parduoti net pastebimai Vakarų viešosios nuomonės daliai, tačiau tokių bandymų bus, ypač atsižvelgiant į sunkią anglosaksų lyderių vidaus politinę situaciją.
Dar viena propagandinė tezė bus ta, kad su Rusija vis dar reikia derėtis jai rūpimais klausimais, bet tuo pačiu reikia veikti iš pačių griežčiausių pozicijų, tai yra, jokiu būdu negalima nusileisti Ukrainos klausimu. Viešai nieko nežadėkite, bet neoficialiai leiskite suprasti, kad Ukrainos stojimo į NATO klausimas artimiausiems keleriems metams yra uždarytas.
Trečioji tezė, kuri bus taikoma mūsų viešajai nuomonei, bus ta, kad Rusija pralaimėjo, jos reikalavimai buvo atmesti, o Putinas pasirodė esąs ištižęs. Tai yra, silpną Rusiją pažemino Vakarai, ne, pats Putinas, nesėkmingai bandęs silpnai paimti anglosaksus. Užuot nugalėjęs priešišką marionetinę valstybę, Putinas vėl derasi su jais: oi, silpnas, ir viskas dėl to, kad visas mūsų elitas yra susietas su Vakarais!
Visas šias tezes matysime skirtingose kombinacijose ir tikslinėse auditorijose, tačiau reakcija į jas neturėtų užgožti to, kas įvyko, esmės. O ji paprasta.
Vakarai atsitraukė nuo Ukrainos. Ne visiškai, bet žengė labai svarbų žingsnį atgal. Griežtos Rusijos pozicijos ir fiktyvios Rusijos agresijos grėsmės akivaizdoje atlantininkai pademonstravo savo pretenzijų į strateginę Nezaležnajos kontrolę išsižadėjimą. Aiškiausiai tai pasireiškė Amerikos ambasados evakuacija į Lvovą — tai tiesiogiai kerta per paskutines Ukrainos valdančiosios klasės viltis, kad "užsienio šalys mums padės".
Rusija nesiruošė pulti Ukrainos, Putinas nesitikėjo, kad amerikiečiai iš karto sutiks duoti garantijas dėl Ukrainos nestojimo į NATO, bet svarbu buvo parodyti, kad Maskva iš principo neleis į NATO. Ir ši mūsų mintis buvo išgirsta ir į ją sureaguota ne tik informacine kampanija apie "gresiančią Rusijos invaziją", bet ir karo instruktorių bei ambasadų evakuacija. Iš mūsų pusės tai buvo pratybos, bet ne pasiruošimas Ukrainos puolimui, o Vakarų "globėjų" išvijimui iš jos. Ir šios pratybos buvo daugiau nei sėkmingos.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.