Pirma, jau tam tikrą laiką Rusijos ir Vakarų požiūris į tuos pačius esminius įvykius ir problemas kardinaliai skiriasi, ir jų informaciniai diskursai – du skirtingi pasauliai.
Tokioje situacijoje belieka tik melstis, kad neprasidėtų karas – tuo labiau, kad kalba eina apie didžiąsias galias. Tačiau istorinis karo pereinamuoju laikotarpiu dėsnis vėl suveikė, o papildomai situaciją komplikavo tai, kad tarptautinė teisė pasaulyje faktiškai "mirė". Prasidėjo tai Kosove. Po to buvo Irakas, Libija, Sirija... Baigėsi tuo, kad pasaulis grįžo į būseną, kai viską sprendžia tiesiog stipriausias.
Antra, kai gyveni įvykių "viduje", sunku suprasti momento svarbą. Šiandien galima drąsiai teigti, kad esame globalaus galios balanso, pasaulio tvarkos kaitos liudininkai. Ir tuomet kyla klausimas — kaip atrodys nauja politinė ir saugumo architektūra?
Rusija savo žingsnį žengė ir aiškiai pasakė, ko siekia. Dabar Vakarų atsako etapas. Jau tai, kad amerikiečiai ir europiečiai vienareikšmiškai pareiškė, jog nekariaus Ukrainoje, rodo, kad jų įtaka pasaulyje silpnėja. Tačiau dar yra sankcijų momentas.
Amerika ir ES grasino, kad tai bus sankcijos iš pragaro, kurios sužlugdys Rusijos ekonomiką. Pirminė Vakarų reakcija buvo silpna. Jeigu kažkas mano, kad "Nord Stream-2" projekto sustabdymas yra "galingas" atkirtis, jis klysta (jau nekalbant apie tai, kad tai augina dujų kainas, nuo ko kenčia pirmiausiai europiečiai). ES diplomatijos vadovo pareiškimas apie apsipirkimus, vakarėlius ir deimantus buvo tiesiog juokingas.
Be abejo, toliau sankcijos bus griežtesnės — palies bankus, technologijas ir kitas sritis. Rusija teigia, kad yra pasiruošusi, ir šitą jos pasitikėjimą savimi sustiprina Pekino parama. Ir jeigu ji atlaikys šį spaudimą, galima bus konstatuoti, kad dabartiniai įvykiai Ukrainoje yra taškas Vakarų hegemonijos su JAV priešakyje istorijoje (ir, pavyzdžiui, Taivano sugrįžimas "namo", irgi, matyt, bus tik laiko klausimas). Viešai, žinoma, bus teigiama, kad Vakarai buvo ryžtingi ir "sustabdė Putiną" prie NATO sienų. Tačiau atrodo, kad jie daugiau net ne pirmi tarp lygių.
Štai toks bendras strateginis paveikslas. Ką jis reiškia Lietuvai?
Viena vertus, ji turėtų sunerimti todėl, kad Rusija pareikalavo iš NATO sugrįžti į 1997 metus karinės infrastruktūros prasme ir pademonstravo, ką ji pasiryžusi daryti, kai jos reikalavimai nevykdomi. Kita vertus, reikia suprasti, kad karas su Ukraina ir karas su NATO yra du skirtingi dalykai, ką puikiai supranta Maskva.
Galiausiai išeina taip, kad abi pusės tarsi saugo savo įtakos sferas, bet neplanuoja peržengti oponento sienų. Atitinkamai, Lietuva gali jaustis saugi NATO namuose, ir pagaliau išsipildys jos svajonė turėti daugiau JAV karių savo teritorijoje.
Apibendrinant norisi pasidalinti mintimi, kad, nepaisant viso situacijos sudėtingumo ir kaštų, pabaigoje daugiau ar mažiau patenkinta gali likti tiek Rusija, tiek Amerika. Pirmoji išspręs Ukrainos problemą saugumo prasme. Be to, tai sustiprins Vladimiro Putino populiarumą Rusijoje ir sutelks jos visuomenę. Tuo tarpu Amerika tikisi, kad Ukraina taps Maskvai nauju Afganistanu arba sunkia politine-ekonomine našta. Tačiau net jeigu tai neatsitiks, Rusijai bus įvestos planuotos sankcijos, o Europa vėl bus JAV kišenėje.
O tada kyla klausimas – ar tikrai Maskvos ir Vašingtono derybos buvo nesėkmingos? Kaip neseniai pasakė Putinas: "Kaip Rusija veiks toliau. Pagal planą".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.