Rusijos specialioji karinė operacija Donbase

Vaizdas iš Kijevo: Ukrainai tikrai reikia denacifikacijos

Trečiosios Rusijos pradėtos specialiosios karinės Ukrainos demilitarizavimo ir denacifikavimo operacijos savaitės pabaigoje (de jure tai vis dar nėra karas, nes nė viena pusė nepaskelbė jo viena kitai), Kijeve nugriaudėjo smūgiai
Sputnik
Taip, prieš tai buvo Rusijos sparnuotųjų raketų atakos Kijevo oro uostuose, televizijos bokšte ir studijoje. Taip, šiauriniame ir šiaurės vakarų priemiesčiuose (Gostomelyje, Bučoje, Irpine ir pan.) vyko tikri ir labai rimti mūšiai. Tačiau visa tai buvo toli nuo gyvenamųjų pastatų, paties Kijevo įmonių.
Į Ukrainą atvyko trijų NATO šalių premjerai
Tiesa, buvo apgadinti du gyvenamieji pastatai, tačiau abu nuo vietinės oro gynybos veiksmų – vienu atveju jie savo raketa užkabino namą, kitu numušė virš miesto namo skriejantį objektą, rašo RIA Novosti autorius Nikolajus Ševčenka.
Ankstų kovo 14-osios rytą į Antonovo lėktuvų gamyklą atskrido trys "Kalibr". Vėliau Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie MLRS šaudmenų sandėlio, esančio gamyklos teritorijoje, sunaikinimą, tačiau tų pačių šovinių nuolaužų nepastebėta, todėl ne faktas, kad jie pataikė. Maždaug tuo pačiu metu kažkas atsitrenkė į daugiabutį, esantį Bogatyrskajos gatvėje 20, miesto šiaurėje.

Ukrainos valstybinė pagalbos tarnyba pranešė, kad artilerijos sviedinys pataikė į namą ir žuvo du žmonės. Galbūt sviedinys. Bet tada jis buvo vienas – šalia jo negulėjo joks kitas. Kiek vėliau Kijevo oro gynyba kažką numušė virš Kurenevkos srities. Greičiausiai kažkas smulkaus, tačiau pastate, prie kurio tai įvyko, išdegė pora butų.

O kiek vėliau Ukrainos "Točka-U" su kasetine kovine galvute pataikė į Donecką, dėl ko žuvo dešimtys žmonių.
Šis smūgis savaime tikrai būtų prisidėjęs prie konflikto eskalavimo ir rimtų atsakomųjų Rusijos priemonių. Didėjant Vakarų aprūpinimui ginklais Ukrainai, sklando gandai apie masinį Vakarų privačių karinių kompanijų darbuotojų atvykimą, kurį finansuos Ukrainos oligarchai ir, visų pirma, Rinatas Achmetovas. Tiesą sakant, tos pačios dienos vakarą Rusijos gynybos ministerija paskelbė apie naktinį išpuolį prieš Ukrainos karinio-pramoninio komplekso sandėlius ir įmones.
Jau vakare smūgis buvo smogtas į "Impuls" gamyklą Šostkoje. Iki ryto tikrai bus informacijos apie atakas prieš daugelį gynybos įmonių. Ir jei Kijeve, Odesoje ir Dniepre (Dnepropetrovske), kur sutelkta didžioji dalis likusios Ukrainos oro gynybos, yra galimybė numušti dalį raketų, tai kitose vietose smūgiai primins šūvius šaudykloje.
Kasčiūnas: reikia stiprinti Lietuvos gynybą ir nacionalinį saugumą
Nepaisant visko, kas vyksta, Ukrainos valdžia vis dar sugeba išlaikyti militaristinį siautulį daugumoje visuomenės. Ir kalba eina ne tik apie propagandą, kuri šiandien remiasi dviem postulatais: "visas pasaulis su mumis" ir nuolatinės "pergalės" fronte. Tačiau daugeliu atžvilgių tai slypi ir tame, kad ši gyventojų dalis ir toliau užduoda seną ukrainiečių klausimą: "Kodėl mes?"
Bandymai priminti, kad priešakinės linijos Donbasas aštuonerius metus patyrė įvairaus intensyvumo apšaudymą, niekur neveda. Nes kitoje sąlyčio linijos pusėje yra nusikaltėliai (separatistai, teroristai, rusų samdiniai). Propaganda užtikrintai sukrovė šią informaciją į jų galvas. Požymis, kad civiliai ir vaikai žuvo beveik vien DLR ir LLR, paprastai sukelia visišką nepaisymą ir atmetimą – jie sako, kad tai Kremliaus pasakojimai.
Apskritai beprasmiška kalbėti apie tai, kad būtent Kijevo valdžia septynerius metus ignoravo įsipareigojimų vykdymą. Sutartys nedidelės apimties, tačiau 99,9 % Ukrainos piliečių jų neperskaitė. Kaip ir anksčiau, toks pat ar didesnis procentas neskaitė Ukrainos ir ES asociacijos sutarties. Ir todėl asociacijos sutarties atveju visi buvo tikri, kad gyvens kaip Europoje, o Minskas-2, pirma, nevykdo Maskva, antra, tai yra blogai Ukrainai – taip kalbėjo televizija. Ne veltui naujausios apklausos parodė, kad 60–70% pasisako už Minsko susitarimų peržiūrą Kijevo sąlygomis. Kodėl? Vien todėl, kad taip pasakė televizija.
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Ukrainos nacionalistai užgrobė ESBO SSM automobilius, praneša DLR
Daugelis žmonių žino apie Vakarų Ukrainos vystymąsi karine prasme, apie išorinę kontrolę, net apie tai, kad Rusija Ukrainos karinėje doktrinoje tiesiogiai vadinama vieninteliu priešu, daugelis žmonių žino, bet jie įsitikinę, kad tai yra vidinis reikalas. O į klausimą, ką Jungtinės Valstijos darytų su Meksika, jei ši taip elgtųsi, atsakoma: "Taigi tai Jungtinės Valstijos!" Nesusipratimas sukelia ir denacifikacijos tezę. Žinoma, nuo penkių iki dešimties procentų Ukrainos gyventojų yra tiesioginiai neonaciai. Be to, vietinis neonacizmas turi dvi sroves: "grynąjį" – paremtą Charkovu ir masiškesnį – galisų banderanacizmą – paremtą Vakarų Ukraina.
Su simpatija neonacizmas sulauks 15-20 procentų šalininkų visoje šalyje. Bet juk tai yra daug – Trečiame Reiche juk irgi ne visi buvo SS ar NSDAP nariai. Be to, pastaraisiais metais Ukrainoje nuolat auga tiesioginių ir netiesioginių neonacizmo gerbėjų skaičius.
Bet dar blogiau, kad šie 15-20% lėmė ir tebelemia valstybės veiksmus. Valstybiniu lygiu buvo ir yra šlovinama daugybė nacių kolaborantų, įskaitant tuos, kurių rankos iki alkūnių suteptos krauju. Valstybiniu lygiu buvo priimtas čiabuvių įstatymas, propaguojama kultūros ir švietimo darbotvarkė, turinti visus neonacizmo požymius.
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Mariupolyje ukrainiečių nacionalistai civilius naudojo kaip skydus
Jau nekalbant apie didėjančią diskriminaciją būtent dėl ​​rusų kalbos ir rusų kultūros. Visa tai būtų galima padaryti tik tuo atveju, jei įstatymų leidžiamojoje ir vykdomojoje valdžioje būtų neonacių dauguma, o tai buvo pasiekta atitinkamos darbotvarkės palaikymu "sorošistams" ir kitiems už interesus pasisakiusiems liberalų fašistų "grandų valgytojams".

Tačiau vienaip ar kitaip šią daugumą suformavo visa Ukrainos visuomenė! Ką jau kalbėti apie įvairius valdžios vykdomus žiaurumus ir neteisėtumą – nuo ​​daugybės nenubaustų disidentų žudynių ar dešimčių žmonių susideginimų Profsąjungų rūmuose Odesoje iki slaptų kalėjimų ir sukarintų pronacistinių formacijų veikimo.

Deja, Ukrainos visuomenė didžiąja dalimi tame nemato nieko baisaus. Žodžiu, per pastaruosius aštuonerius metus nuo 2014-ųjų Ukrainos visuomenė tikrai labai pasikeitė ir ne į gerąją pusę. Ir sunku įsivaizduoti, kaip šį įdarą galima atsukti atgal. Norėčiau tikėti, kad Rusijos vadovybė vis dėlto turi supratimą ir planą, kaip tai padaryti.