Nepaisant palaikymo šūksnių, sklindančių iš kiekvienos isteriškos geležies, nepaisant daugybės milijonų ir milijardų, kuriuos ketinama skirti ir pervesti, laikas pripažinti ir pasakyti atvirai: Ukraina buvo apgauta ir palikta sėdėti ant šoninės kėdės, ir net ne net svetainėje, rašo RIA Novosti autorė Jelena Karajeva.
Tačiau ant krėslo sėdi Kijevo vyriausybė. Tie, kurie ja pasitikėjo, balsavo už ją, tie, kurie, kaip sakoma, reguliariai mokėjo mokesčius, tie, kurie ją gyrė, ir tie, kurie nemėgo šios valdžios, taip pat atsidūrė išvykimo iš šalies kelyje. Ši valdžia juos paliko likimo valiai.
Kaip kitaip galima apibūdinti ir įvertinti beveik trijų milijonų žmonių, JT duomenimis, jau tapusių pabėgėliais, likimą? Pabėgėliai yra tie, kuriuos vieninga Europa yra pasirengusi sutikti išskėstomis rankomis (taip bent jau sakoma).
Vieninga Europa, kurioje prieš Rusijos ir Ukrainos santykių krizę jau gyveno per 35 milijonai žmonių, kurie dažnai buvo priversti rinktis tarp maisto ir namų šildymo. Vieninga ir turtinga Europa, kurioje nelegalų palapinės, pastatytos miestų parkuose ir apleistuose autotuneliuose, tapo įprasta gyvenimo detale.
Vieninga Europa, kurioje prieš Rusijos ir Ukrainos santykių krizę jau gyveno per trisdešimt penki milijonai žmonių, kurie dažnai buvo priversti rinktis tarp maisto ir namų šildymo. Vieninga Europa, kurios kiekvienoje valstybėje ateina nauja infliacijos banga ir akivaizdžiai sukels kitą kainų padidėjimą beveik viskam.
Ši vieninga Europa, vykdydama viešai ir privačiai duotus pažadus, turės priimti dar beveik 3 milijonus žmonių. Suteikti jiems – pagal visus įstatymus ir konvencijas – būstą, maistą, išsilavinimą – nuo ikimokyklinio iki aukštojo, mediciną, taip pat bet kokiu lygiu: nuo įprasto skiepijimo ciklo iki sudėtingų chirurginių intervencijų su reikiamu priežiūros lygiu.
Jei dar pridėsime, kad didžioji dauguma pabėgėlių yra moterys, vaikai ir pagyvenę žmonės, tai aišku, kad vieninga Europa turės labai rimtai, nuolat krapštyti visus įmanomus ir neįmanomus rezervus, kad rastų pinigų biudžete. Ir dar – visa ta pati Europa turės (jei apie tai dar nekalba, tai nereiškia, kad to nebus) didinti mokesčius ir vėlinti pensinį amžių. Priešingu atveju neįmanoma užpildyti iždo, kuris tuščias, nes buvo išpumpuotas iš su pandemija susijusių lėšų, nes iš jo išplaukė asignavimai verslui remti, nes iš jo buvo paimti pinigai, kaip nuo naktinio staliuko, viskas, dedant mažiau nei anksčiau.
Arba Europos centrinis bankas turės visu pajėgumu įjungti spaustuvę, o tai savo ruožtu vėl paspartins infliaciją ir sukels naują kainų augimo ratą. Tiesa, yra ir kitas būdas priimti šiuos milijonus apgautų, nelaimingų žmonių. Suaktyvinta, emociškai įkaitinta ir gerai sutepta dezinformacijos kampanija prieš Rusiją skirta ne tik nužmoginti karinės specialiosios operacijos Ukrainoje tikslus, prasmę ir idėją, bet ir "įjungti" europiečius.
Pasirodo, šiuo gyventoju, kuris ištisas kartas, jei ne šimtmečius, nežinojo, kas yra badas, šaltis ir ką reiškia likti vėjyje, be kuolo ir be mieto (iškilus problemoms, valstybė nedelsdama griebėsi šluostyti nosį ir subinę infantilizuotiems piliečiams), labai lengva manipuliuoti, šiandien pakišus galimybę būti geru ir nepriklausomu piliečiu.
Prancūzijos vyriausybė pradėjo internetinę platformą, kurioje kiekvienas šalies gyventojas gali "užsiregistruoti savanoriu". Savanoriškai (bet iš tikrųjų – veikiamas galingiausio viso agitpropo, sudaryto pagal Orvelą) parūpinti savo būstą pabėgėliams, savanoriškai prisiimti atsakomybę lydėti pabėgėlius per biurokratinį Prancūzijos valstybės pragarą, savanoriškai dirbti kalbų mokytoju (nors toks darbas Prancūzijoje yra brangus). Galima tęsti be galo.
Kaip tiksliai ir kokia forma bus priimti pabėgėliai iš Ukrainos, kas ir kada, galima pamatyti reportažuose, kur jie linksmai praneša, kad, anot jų: "Režis ir Monika nusprendė name suteikti kambarį mamai su dviem vaikais". Ant entuziazmo ir simpatijų bangos, kuria, beje, nuodėmė abejoti, viskas atrodo idiliškai. Tačiau kiek ši idilė išliks dviejų prie tam tikro tempo ir pragyvenimo lygio pripratusių vyresnio amžiaus žmonių namuose, šiandien sunku pasakyti. Jei tai iš viso bus.
Įsikūrimas svetimoje šalyje, svetimoje kalbinėje ir kultūrinėje aplinkoje – net ir pagreitintos pabėgėlio statuso gavimo procedūros atveju – yra skausmingas, ilgas ir labai sunkus procesas. Europietiška tikrovė, kurioje, pasak romantikų ir idealistų, "daug demokratijos, daug laisvės", bei "nėriniuotų kelnaičių", iš tikrųjų yra šalta, be galo racionali, maksimaliai biurokratizuota realybė.
Ir europiečiai vargu ar sutinka pereiti tą kelią su pabėgėliais iš Ukrainos, savo pačios valdžios išduotais žmonėmis. Jie buvo užauginti kitoje kultūroje. Ši kultūra visų pirma daro prielaidą, kad visos aukos labdarai yra įtraukiamos į metinę mokesčių deklaraciją, siekiant tokiu būdu sumažinti apmokestinamąsias pajamas. Todėl pagalbai išleidžiami pinigai ar kitos lėšos skaičiuojamos iki paskutinio euro cento.
Tai šiek tiek skiriasi nuo to, kaip slavų kultūroje įprasta dalytis ir paskutiniais marškiniais, ir paskutiniu duonos kepalu, vėliau nereikalaujant ataskaitos finansiniam patikrinimui. Ir tie milijonai, kurie jau išvyko arba dar tik palieka Ukrainą, turės su tuo susitaikyti. Europa, ilgus šimtmečius įpratusi gyventi laimingai (ir dėl kolonijų, ir, beje, dėl dažnai už jos sienų vykusių karų), vis dar kruopščiai svarsto, kur, kaip ir iš ko šioje situacijoje galima uždirbti.
Ir net jei tai nėra tiesioginis monetizavimas vidutiniu ar ilgalaikiu laikotarpiu, kilnaus ir svetingo vieningo žemyno atsiradimas, kuris statomas mūsų akyse, taip pat vertinamas kaip investicija. Kadangi toks požiūris leidžia ir apgauti, ir išduoti be didelės žalos, visada galite kreiptis į tvarką, į biurokratiją, į gyvenimo sunkumus.
Ar Kijevas jau pradėjo tai suprasti? Sprendžiant iš daugybės ženklų, taip. Bet kada tai supras tie, kuriuos Europa šiandien priima su kiek atnaujintu šūkiu (nuo krizės Sirijoje, taip pat, beje, sukeltos ne be Europos dalyvavimo): "Sveiki atvykę, pabėgėliai!", sunku pasakyti. Tačiau tai, kad tiems nelaimingiesiems, kurie dėl savo valdžios kaltės prarado šalį, iliuzijų ir tikėjimo Europa praradimas bus dar vienas likimo smūgis, akivaizdu ir šiandien.
Autorės nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.