Pasaulio geopolitinis žemės drebėjimas. Taip turbūt galima pavadinti Rusijos specialiąją operaciją Ukrainoje. Jo posūkiai keičia visą šiuolaikinę tarptautinių santykių sistemą, griauna taisykles ir principus, nusistovėjusius pasibaigus Šaltajam karui. O valstybės, kurios gyvens naujomis sąlygomis, iš tikrųjų turi du būdus – jas priimti arba joms priešintis – tam, kad galiausiai jas priimtų.
Ir tai galioja visoms šalims. Europos ir Azijos, didelėms ir mažoms, demokratiškoms ir ne visai. Tai taip pat taikoma visoms kaimyninėms šalims.
Ekonominės realijos
Visiems patiko mėgautis globalizacijos teikiamais privalumais – bendra valiuta (doleriu), bendromis pasaulinėmis finansų institucijomis, bendrais kredito kortelių standartais.
Daugelyje pozicijų Vakarų įmonės buvo monopolistės, ir apskritai tai tiko visiems – visi manė, kad Vakarų šalys gyvena rinkos ekonomikos rėmuose, dirba pagal formulę "prekės – pinigai – prekės". Dabar paaiškėjo, kad Vakarai visiškai nesidrovi panaudoti savo monopolines pozicijas daugelyje ekonomikos sektorių politiniam spaudimui.
Informacinės realijos
Mes pripratome, kad Vakarų žiniasklaida iš tikrųjų yra Amerikos ir Europos propagandos ruporai. Kad jiems yra blogi teroristai ir geri teroristai, priklausomai nuo to, kurioje pusėje šie teroristai yra. Kad jie, lyg įsakius, galėtų paimti ginklą prieš šalį, kurios lyderis Vašingtonas nemėgsta, bet tuo pačiu, įsakius, gali nusisukti ir nerašyti, pavyzdžiui, apie Vakarų žurnalisto suskaldymą – Vašingtonui reikalingo ir svarbaus šalies vadovo nurodymu.
Tačiau nesame įpratę prie masinio socialinių tinklų naudojimo kaip propagandos įrankio. Socialiniai tinklai, kurie iš pradžių buvo pozicionuoti kaip nemokamų diskusijų platformos, virsta masiniais dezinformacijos kanalais – kuo "skaitmeniškesnė" šalies visuomenė, tuo ši dezinformacija tampa visapusiškesnė ir efektyvesnė. O skaitmeninimo, kaip žinia, sustabdyti negalima – dabar tai progreso sinonimas.
Politinės realijos
Ir tai jokiu būdu nereiškia, kad Vašingtonas gali daryti ką nori, ir niekas jam nieko nesakys. Priešingai, konfliktas Ukrainoje parodė, kad stiprios valios, save gerbianti valstybė gali viešai mesti pirštinę amerikiečiams ir peržengti tas raudonas linijas, kurias vienašališkai atskleidžia JAV.
Amerika, savo ruožtu, nesugeba ir nenori apginti partnerių, su kuriais susipriešino su savo galingais priešais. Taip, ji gali keiktis, piktintis, taikyti sankcijas, nudažyti objektus Ukrainos vėliavos spalvomis – bet tuo pačiu ji neturi nei valios, nei galimybės imtis kokių nors rimtų veiksmų gelbėti Ukrainą. Maždaug toks pat likimas laukia valstybių, kurias valstybės bando iškelti prieš Iraną ar Kiniją.
Rusijos realijos
Ne paslaptis, kad dalis posovietinio elito įprato Rusiją matyti kaip savotišką karvę, kurią galima melžti per subsidijas, darbo vietas, apsaugos garantijas – bet tuo pačiu ir nieko neduoti mainais. Ir ne tik neduoti, bet ir ignoruoti Rusijos interesus. Įžeidinėti rusus, persekioti rusų kultūrą, kartais prievartauti Rusijos verslus, o kartais net atiduoti savo teritoriją Rusijos priešams. Buvo tikima, kad Maskva toleruos, kad Maskva neatsakys. Ukrainos atvejis parodė, kad net Vladimiro Putino kantrybė galiausiai baigiasi. Kad Rusijos prezidentas iš sąlyginio Katino Leopoldo (raginančio visus gyventi draugiškai) gali pavirsti lokiu, saugančiu savo taigą. Bet – dėmesio – ginasi mandagiai ir civilizuotai.
Rusija neprieštarauja, kad kaimyninės šalys priimtų euroatlantinį pasirinkimą – prašom, tai jų teisė. Tačiau tai darydama šalis turi suprasti, kad: a) iš jos atimama nemažai ekonominių perspektyvų Rusijoje ir b) ji neturi tapatinti savo euroatlantinio pasirinkimo su rusofobiška politika.
Tai yra, paprasčiau tariant, ji gali tapti euroatlantinės šeimos dalimi (tiksliau, laikyti save jos dalimi – Europa nelaiko gruzinų, moldavų ar net ukrainiečių lygiais), bet tuo pačiu netapti antirusišku Vakarų forpostu. Ir šias žaidimo taisykles, beje, jau suprato ir priėmė Gruzija – neatsitiktinai Iraklis Garibašvilis atsisakė – nepaisant laukinio vietinės opozicijos kauksmo – prisijungti prie antirusiškų Vakarų sankcijų.
Labai norėčiau, kad Rusijos užsienio reikalų ministerija įvertintų šį Tbilisio žingsnį ir žengtų atsakomąjį žingsnį – pavyzdžiui, paremtų tiesioginių skrydžių atkūrimą ar palengvintų gruzinų vizų į Rusiją gavimo tvarką.
Pats laikas apsispręsti
Tiesą sakant, posovietinės šalys dabar turi apsispręsti. Jos gali žengti į šį naują pasaulį koja kojon su Maskva, Pekinu ir kitomis šalimis, suinteresuotomis sugriauti užburtą pasaulio sistemą, kurią JAV kontroliuoja ir naudoja savo savanaudiškiems interesams.
Arba jos gali to atsisakyti, atsiriboti nuo Maskvos ir likti Amerikos sistemoje. Kaip tik renkantis antrąjį variantą tolimesnė įvykių raida labai nuspėjama.
Amerikiečiai neš "demokratiją" į Centrinės Azijos šalis, o iš tikrųjų bandys surengti eilę "spalvotųjų revoliucijų", siekdami sukurti regione nestabilumo zoną, susilpninančią Rusiją ir Kiniją. Pietų Kaukazo valstybės privalės rinktis, su kuo jos yra – su Rusija ar su JAV. Greičiausiai nei prorusiška Armėnija, nei proturkiškas Azerbaidžanas, nei net provakarietiška, bet ekonomiškai nuo Rusijos priklausoma Gruzija to nepasirinks – po to jie gaus savo sankcijų dalį iš JAV.
Moldova susidurs su tokiu pat pasirinkimu, tačiau mažai tikėtina, kad Kišiniovas surizikuotų prieš Rusiją, kai Maskva dėl dabartinio konflikto Ukrainoje gaus tam tikrą teritorinį koridorių Padniestrėje. Taigi galiausiai posovietinės erdvės valstybės turės susitaikyti su nauja realybe. Ir geriau tai padaryti anksčiau ir su nauda sau, nei vėliau ir su nuostoliais.