Per keturias dienas nuo paskelbimo straipsnis Ukrainos svetainėje sulaukė beveik pusantro milijono peržiūrų ir trečdalio milijono pasidalijimų tinkle. Ir tai labai liūdna žinia — bet ne Rusijai, o Ukrainai, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
Nes ji ir toliau gyvena išgalvotame pasaulyje, tačiau svarbiausią vaidmenį čia atlieka nebe "Vakarai mums padės", o "Kinija atsuko Rusijai nugarą". Kitaip tariant, liko tik viena viltis nugalėti Rusiją: kaimyno karvė numirs, tai yra, kinai susikivirčys su rusais, ir tai lems Rusijos kariuomenės pralaimėjimą.
Šiame išgalvotame pasaulyje objektyvi realybė neturi reikšmės. Ar neaišku, kad bet kokiu atveju Rusija operaciją Ukrainoje užbaigs ne anksčiau, nei bus įgyvendinta minimali programa: visiškas ir besąlyginis Ukrainos ginkluotųjų pajėgų pasidavimas ir šalies orientacijos pakeitimas? Ir net jei Rusija atsidurtų visiškoje izoliacijoje, tai nepakeistų Ukrainos valdžios likimo. Ar to nesupranta Kijevas? Supranta, bet stengiasi palaikyti tuščias viltis.
Jau nekalbant apie tai, kad nėra nė vieno šanso, jog Kinija durs Rusijai į nugarą — geopolitine prasme. Nes būtent Pekinas prieš kelerius metus pradėjo vartoti posakį "mes stovime patys į patį" Rusijos ir Kinijos santykiams apibūdinti, ir nereikia didelio proto, kad suprastum, ką tai reiškia šiuolaikiniame geopolitiniame derinyje.
Tačiau Kiniją spaudžia iš visų jėgų, Jungtinės Valstijos nesidrovi pareiškimais. Juk ir Ukrainos skaitytojus nudžiuginusi žinia buvo apie tai, kad Kinija atsisakė tiekti Rusijai atsargines dalis amerikiečių ir europietiškiems orlaiviams, siekdama įvykdyti Vakarų įvestas sankcijas. Ši naujiena atėjo iš Rusijos iš vieno Federalinės oro transporto agentūros darbuotojo, tačiau vėliau buvo paneigta. Taip, Rusija turės problemų apsirūpindama atsarginėmis dalimis, taip, Kinija ieškos patogių schemų, kaip apeiti draudimus, tačiau apie jokią išdavystę iš jos pusės nėra kalbos.
Nors spaudimas Pekinui tik didės, visa tai buvo nuspėjama ir apskaičiuojama. Pavyzdžiui, neseniai Romoje įvyko Kinijos komunistų partijos centrinio komiteto politinio biuro nario, užsienio politikos kuratoriaus Yang Jiechi ir JAV prezidento padėjėjo nacionalinio saugumo klausimais Džeiko Salivano (Jake Sullivan) susitikimas. Atsižvelgiant į tai, kad kontaktai tarp Amerikos ir Kinijos vadovybės yra gana reti, susidomėjimas juo didelis. Susitikimas nepaprastas. Dėl Ukrainos? Taip amerikiečiai nori pristatyti situaciją, bet štai ką sako Pekinas:
"Kinija ir JAV šiuo klausimu palaiko ryšius nuo praėjusių metų pabaigos, nuolat bendravo apie susitikimą, ir laiką nustatė pagal abiejų pusių tvarkaraštį".
Tas pats pasakytina ir apie darbotvarkę: Pekinas nurodo, kad "pagrindinė diskusijų tema susitikime bus svarbaus abiejų valstybių vadovų konsensuso, pasiekto per praėjusių metų lapkritį vykusį virtualų viršūnių susitikimą, įgyvendinimas", taip pat "šalys aptars Kinijos ir JAV santykius ir keisis nuomonėmis dominančiais tarptautiniais ir regioniniais klausimais".
Apie ką kalba amerikiečiai? Jie praktiškai atvirai grasina Kinijai, žada "imtis priemonių", jei ji atsisakys vykdyti Vakarų sankcijas Rusijai. Tas pats Salivanas susitikimo su Yangu išvakarėse pareiškė, kad Pekino laukia pasekmės:
"Atidžiai stebime, kiek Kinija iš tikrųjų teikia materialinės ir ekonominės paramos Rusijai. Perdavėme Pekinui, kad netoleruosime ir neleisime jokiai šaliai bandyti kompensuoti Rusijai jos ekonominius nuostolius".
Tai yra, JAV skaidriai užsimena apie antrinių sankcijų įvedimo galimybę — situaciją, kai Amerika įveda apribojimus toms šalims ir įmonėms, kurios teikia finansines paslaugas arba prekiauja "uždrausta produkcija" su šalimi, kuriai tiesiogiai taikomi apribojimai. Panašias sankcijas Valstijos jau taikė Kinijos bankams, dirbusiems su Iranu ir Šiaurės Korėja, tačiau tai buvo kitokio masto ir, kaip sakoma, apskritai praeitame gyvenime. Dabar vykstančių pokyčių mastai yra tokie, kad Amerika tiesiog negali sau leisti smogti Kinijai.
Kodėl? Nes jei Valstijos pradės visavertį finansinį ir prekybos karą su Kinija, jos šaus sau į galvą. Ir esmė net ne ta, kad dviejų šalių prekybos apyvarta siekia 755 milijardus dolerių (su teigiamu Kinijos saldo — 400 milijardų): Kinija turi sukaupusi daugiau nei tris trilijonus dolerių užsienio valiutos atsargas ir nesunku įsivaizduoti, kad dabar, Vakarams užblokavus Rusijos rezervus (300 mlrd.), Pekinas galvoja apie jų patikimumą. Savo veiksmais prieš Rusijos aktyvus Jungtinės Valstijos jau pasmerkė savo sukurtą pasaulio finansų sistemą (įskaitant naftos dolerį), ir net menka užuomina apie tokių priemonių prieš Kiniją galimybę ne tik smarkiai priartins jų mirtį, bet ir prives prie pasaulio finansų ir prekybos žlugimo. Atsižvelgiant į tai, kad pramonės gamyba ir ištekliai yra sutelkti Rytuose, ką Vakarai darys su savo finansų institucijomis?
Ar to reikia JAV? Žinoma, ne. Bet ko jos tada tikisi? To, kad jų valdomai pasaulio finansų sistemai nėra visavertės alternatyvos, todėl, nenorėdama jos žlugimo, Kinija labai atsargiai ir santūriai elgsis Rusijos kryptimi. Tai yra, prekiaus su Rusija ir sugalvos įvairių schemų, kaip apeiti Vakarų sankcijas, tačiau nerizikuos, kad jai nebūtų taikomos visavertės antrinės sankcijos, patikėdama, kad amerikiečiai jas gali įvesti.
Bet čia reikia atsakyti į du paprastus klausimus. Pirma, ar Pekinas mano, kad Vašingtonas tikrai yra pasirengęs imtis antrinių sankcijų, tai yra, pradėti visavertį ekonominį karą? Greičiau ne, nei taip, nes pasekmės JAV taip pat bus kraštutinės.
Antras klausimas: ar Pekinas pasitiki amerikiečiais? Žinoma, ne. Ypač pamatęs tai, ką Valstijos padarė su Rusijos užsienio valiutos atsargomis. Ir svarbiausia, kinai neturi nė menkiausio pasitikėjimo JAV nei geopolitikoje: paskelbusios Kiniją prieše ir pagrindine grėsme sau, jos neslepia ketinimo visomis prieinamomis priemonėmis sutramdyti KLR. Karinėmis ir ekonominėmis, Ramiojo vandenyno regione ir Taivane, pasaulyje apskritai ir Europoje konkrečiai. Amerikiečiai susirėmimą su Kinija jau seniai laiko pagrindiniu artėjančiu XXI amžiaus įvykiu, tad ką tokiomis sąlygomis turėtų daryti Pekinas?
Stengtis kuo ilgiau atidėti šį momentą, kad, be kita ko, parengtų savo karinę galią, prekybos logistiką, finansinius ir ekonominius išteklius bei sustiprintų savo pozicijas pasaulinėje arenoje. Aljansas su Rusija yra Kinijos sąmoningas geopolitinis pasirinkimas ne tik todėl, kad ji suteikia jai patikimą užnugarį, bet ir todėl, kad Rusija pasaulinėje arenoje siekia tų pačių tikslų kaip ir Dangaus imperija.
Tautinis atgimimas per savo valstybės stiprinimą ir išsivadavimą iš Vakarų įtakos, naujos — daugiapolės — pasaulio tvarkos kūrimas, Vakarų viešpatavimo eros pabaiga. Kinijai visiškai neįdomu ne tik pralaimėjimas, bet net Rusijos susilpnėjimas: juk jai bus daug sunkiau atsispirti Valstijoms, be kita ko ir Ramiojo vandenyno regione, ir bus beveik neįmanoma kovoti su jomis dėl įtakos Europai.
Nėra nieko sudėtingo suprasti šiuos išdėstymus, tačiau amerikiečiai prarado ryšį su realybe. Nors kinai ne kartą bandė juos grąžinti prie jos. Taip buvo ir per pirmąjį Salivano ir Yango Jiechi susitikimą prieš metus Aliaskoje: tuomet naujoji Vašingtono administracija suorganizavo pirmąjį kontaktą su Pekino kolegomis (derybose dalyvavo ir užsienio reikalų ministrai). Tuo pat metu amerikiečiai nesugalvojo nieko geriau, kaip pradėti viešai peikti Pekiną. Valstybės sekretorius Blinkenas pareiškė, kad JAV nenustos patraukti Kiniją atsakomybėn už jos veiksmus prieš Honkongą, ekonominį spaudimą kitoms šalims, "žmogaus teisių pažeidimus" prieš uigūrus ir taip toliau.
Kinai atsakydami ne tik pareikalavo nesikišti į jų vidaus reikalus, bet ir tiesiogiai apkaltino Valstijas veidmainiavimu. Yang Jiechi pareiškė, kad Vašingtonas, kuris naudoja savo finansinę ir karinę galią, kad įbaugintų kitas šalis, neturi teisės kalbėti su Kinija nuolaidžiaujančiu tonu:
"Dauguma pasaulio šalių nepripažįsta, kad JAV vertybės yra tarptautinės vertybės, nepripažįsta, kad tai, ką sako JAV, atspindi tarptautinę viešąją nuomonę, ir nepripažįsta, kad kelių šalių suformuluotos taisyklės yra tarptautinės normos".
Tada Yangas dar išreiškė viltį, kad "Amerika pakeis savo nulinės sumos mentalitetą, atsisakys klaidingos praktikos, tokios kaip "ilgos rankos jurisdikcija", ir nepiktnaudžiaus nacionalinio saugumo samprata kaip dingstimi kištis į prekybą tarp dviejų šalių".
Tačiau ką amerikiečiai veikė per metus, praėjusius nuo susitikimo Ankoridže? Jie visais įmanomais būdais judino Taivano temą, sušaukė prieš Kiniją nukreiptą "viršūnių susitikimą už demokratiją", sudarė antikinišką anglosaksų karinį bloką AUKUS ir tikėjosi panaudoti QUAD ketvertą (kartu su Japonija, Indija ir Australija), kad sutramdytų Pekiną.
Tai reiškia, kad Kinija buvo apsupta iš skirtingų pusių. O dabar taip pat nori grasinti pasekmėmis už paramą Rusijai? Valstijos jau seniai padarė viską, kad sustiprintų Rusijos ir Kinijos aljansą (kuris ir be to būtų stiprus), o dabar bando šantažuoti Kiniją, reikalaudamos, kad ji prisijungtų prie Vakarų spaudimo Rusijai. Ar tikrai amerikiečiai mano, kad Pekine valdo geopolitiniai kūdikiai ar idiotai? Arba savižudžiai — tie, kas veiks prieš savo interesus ir priešingai savo strategijai, pradės žaisti kartu su priešu?
Iš tikrųjų jau nesvarbu, ką Vašingtonas galvoja. Svarbu, kad ji daro neapgalvotus veiksmus, neatitinkančius jo paties interesų (kaip buvo su Rusijos aktyvais), ir tuo pačiu metu ir kitus laiko kvailiais, bandydamas įtikinti savo gebėjimu "nubausti" ir "pamokyti" už paramą Rusijai. Kinai gali tik juoktis — arba stebėtis amerikiečiu beprotybe, besiribojančia su geopolitiniu mazochizmu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija