Siaubingi kadrai iš Donecko apsklido visą pasaulį. Pasaulio naujienas nutraukė karščiausios žinios apie barbarišką Donecko liaudies respublikos sostinės centro apšaudymą. Vakarai piktai pasmerkė Ukrainos uždraustos kasetinių šaudmenų naudojimą. JAV ambasada Ukrainoje paskelbė apie mirtinų ginklų tiekimo sustabdymą iki galutinio tragedijos priežasčių tyrimo ir bausmės įvykdymo tų atžvilgiu, kurie davė nurodymą panaudoti "Točka-U" prieš civilius gyventojus. Elonas Maskas, Stivenas Kingas ir Bernardas-Anri Levis nedelsdami sukūrė fondą, skirtą padėti nukentėjusiems Donecko gyventojams...
Kaip tikriausiai jau atspėjote, visa tai, kas išdėstyta aukščiau, yra naujienos iš paralelinės realybės. Iš tikrųjų, Vakarai šios tragedijos tiesiog nepastebėjo, nepamatė kruvinų kadrų, apsimetė, kad nieko panašaus niekada nebuvo. Nė vienas Vakarų televizijos kanalas nepertraukė naujienų pranešimų, kad nušviestų Kijevo režimo įvykdytus žiaurumus. Ne vienas laikraštis tam neskyrė savo pirmąjį puslapį, kai kurie paminėjo viena ar dvi eilutėmis tarp kitų įvykių aprašymų, o dauguma net neparašė nė žodžio. Neįvyko nė vieno oficialaus pasaulio lyderių ar ambasadų pareiškimo, išskyrus neaiškaus JT generalinio sekretoriaus Antonio Guterešo "apgailestavimą", apsuptą daugybės "jeigu", rašo RIA Novosti autorius Vladimiras Kornilovas.
Žinoma, rusai seniai priprato prie dvigubų Vakarų spaudos standartų. Ir juo labiau pastaraisiais metais — prie daugybės antirusiškų netiktų naujienų, publikuojamų kadaise solidžių laikraščių puslapiuose. Amerikos ir Europos žurnalistai "rašinuką prilygino durtuvui" ir puolė į nesustabdomą puolimą prieš Rusiją ir viską, kas rusiška. Tačiau turi būti bent kiek objektyvumo — nors tam, kad išlaikytų savo auditorijos tikėjimą kokybiška žurnalistika, pasveriančia argumentus už ir prieš. Tačiau tai, ką matome Vakarų žiniasklaidoje prasidėjus Rusijos specialiajai operacijai Ukrainoje, yra visiškas ir, galbūt, galutinis atitolimas net nuo objektyvaus įvykių nušvietimo regimybės. Tai perėjimas išskirtinai prie niekuo nepridengiamos propagandos, kuri visiškai atmeta bet kokią alternatyvą, slepia nuo viešumos nemažą dalį naujienų ir į srautą išleidžia vienpusiškas netikras naujienas.
Net ir Antrojo pasaulinio karo metais, kai spauda dėl akivaizdžių priežasčių perėjo į karines vėžes ir užėmė aiškią poziciją vienoje ar kitoje fronto pusėje, laikraščiuose buvo aptarinėjami priešingos pusės pareiškimai ir kariniai pranešimai. Sovietų ir britų spauda triuškino Hitlerio ar Gebelso kalbas, vokiečių laikraščiai citatomis detaliai analizavo Čerčilio ar Stalino žodžius. Šiandieninė Vakarų žiniasklaida tiesiog nusprendė nuslėpti nuo auditorijos priešingos pusės nuomonę, nuleidusi žurnalistikos standartus iki šiol neregėtų gilumų.
Taigi, jų žiniasklaida visiškai neinformuoja apie Ukrainos ginkluotų formacijų vykdomą Donbaso miestų apšaudymą. Tai geriausiu atveju. Blogiausiu atveju jie publikuoja sunaikinto Donecko ar Gorlovkos nuotraukas, vadindami jas "rusų apšaudymo rezultatais".
Kai imi kritikuoti kai kuriuos Vakarų žurnalistus, kad jie neinformuoja skaitytojų apie Ukrainos kariuomenės žiaurumus, jie bando rasti "pasiteisinimą" tame, kad jų korespondentų nėra DLR ir LLR teritorijose, todėl jie neva negali gauti nuotraukų ir liudijimų iš įvykių vietų. Tačiau tai netrukdo jiems skelbti nuotraukas iš Donecko, pateikiant jas kaip įvykius kituose regionuose. Ir Mariupolyje, dėl kurio pastarosiomis dienomis vyksta rimti mūšiai, nėra nė vieno užsienio korespondento. Tačiau kiekvieną dieną Vakarų žiniasklaida publikuoja kažkokius "pranešimus" apie įvykius mieste, nesivargindama patikrinti jų tikroviškumo.
Pavyzdžiui, visur kartojasi istorija apie buvusio Mariupolio gimdymo namų pastato, kurį jau seniai užėmė nacių bataliono "Azovas" kovotojai, sunaikinimo istorija. O ukrainietiškų sviedinių pataikymo į darželius, gimdyklas, mokyklas, Donbase veikiančias ligonines ta pati žiniasklaida atkakliai nepastebi.
Pastebėtina, kad Vakarų žurnalistai vieningai boikotuoja kai kurias temas. Kas, norom nenorom, skatina susimąstyti apie vieno koordinuojančio centro, lemiančio kolektyvinių Vakarų informacinę politiką, egzistavimą. Tegul kažkam tai atrodo kaip sąmokslo teorija, bet kaip paaiškinti, kad temą apie įtartiną slaptų JAV biologinių laboratorijų veiklą Ukrainos teritorijoje didžioji dalis žiniasklaidos bandė visiškai nutylėti? Kai Rusijos ambasadorius Nyderlanduose Aleksandras Šulginas kelis kartus bandė ją pakelti interviu populiarioje politinėje vietinės televizijos laidoje, jis buvo tiesiog grubiai nutrauktas ir tiesiogine prasme išmestas iš eterio.
Jei ši tema nebūtų pakelta į JT Saugumo Tarybos lygmenį ir Kinija nebūtų prijungta prie jos, tyla aplink ją būtų totalinė. O kai kažkas Vakaruose bando priminti apie tai, jis iškart paskelbiamas "Rusijos agentu" ir "išdaviku". Ką jie dešimtmečius mums kalbėjo apie žodžio laisvę Vakaruose?
Dar viena Vakarų žiniasklaidoje visiškai tabu tema — politinės represijos ir neteisminiai susidorojimai su kitaip mąstančiais nacionalistinių gaujų kontroliuojamose teritorijose. Europos liberalų ruporas — žurnalas "The Economist" visą numerį skyrė "Rusijos stalinizacijai", pasakodamas apie "žiaurias represijas", su kuriomis dabar neva susiduria vargšai Rusijos opozicionieriai. Be to, jie patys rašo, kad "užuot ištrėmimo į Gulagą, jie dabar skrenda į Stambulą ir Jerevaną". Tokios yra "stalininės represijos".
Tuo pat metu opozicinio Kremenaja (Luhansko liaudies respublikos teritorija, kol kas dar kontroliuojama Kijevo režimo) mero Vladimiro Struko, raginusio prieiti prie dialogo ir taikos, egzekucijos Vakaruose praktiškai niekas nenušviečia. Na, įvykdė egzekuciją "rusų agentui" — ar verta dėl to nukreipti Vakarų visuomenės dėmesį nuo pagrindinių įvykių. Pavyzdžiui, nuo chuliganės, įšokusios į Rusijos federalinio kanalo eterį su antikariniais šūkiais, "didvyriškumo". Tuo dabar užsikimšusivisa Vakarų žiniasklaida. Tačiau Ukrainos saugumo tarnybos sulaikytas ir apiplėštas 70-metis ukrainiečių poetas Janas Taksiuras, visus šiuos aštuonerius metus rašęs antikarines eilėraščius, Vakaruose visiškai nepastebėtas. Kaip ir nepastebėta, kad "pagal karo meto įstatymus" su juo neleidžiama susitikti net teisininkams.
Vakarai nekreipė dėmesio ir į tai, kad dingo Ukrainos opozicijos politologai, ekspertai, politikai, kurie tuos pačius aštuonerius metus ragino stabdyti karą, todėl buvo apkaltinti "darbu Rusijai". Kai kurie iš jų pasirodo išsekę, su akivaizdžiais kankinimo požymiais, daro apgailestaujančius pareiškimus prieš kamerą, o paskui vėl dingsta be žinios. Niekas nežino, kas su jais, ar jie gyvi. Tačiau nerasite apie tai jokių Europos žmogaus teisių aktyvistų pareiškimų ar straipsnių Amerikos laikraščiuose. Negalima to nušviesti — juk nepaaiškinsite auditorijai, kodėl Ukraina turėtų būti laikoma "demokratija", kuri tariamai kovoja su "Rusijos tironija".
Dėl tos pačios priežasties beveik nieko nerašoma apie vandenį, kuris Rusijos kariuomenės veiksmų dėka pradėjo tekėti į Krymą. Dar ne taip seniai Vakarų agentūros su neslepiamu piktdžiugiavimu rašė, kad pusiasalio vandens tiekimas yra "neišsprendžiama Putino problema". Tačiau Krymo rezervuarai užpildyti iki galo — ir žurnalistai kažkodėl nutilo, tarsi būtų pasiėmę būtent šį vandenį į burną. Priežastis vėlgi aiški: ten visuomenei reikia parodyti, kad Rusija Ukrainoje viską "griauna", o paaiškinti, kodėl būtent "humaniškas" Kijevas atėmė iš tūkstančių žmonių prieigą prie vandens, o "žiauri" Rusija grįžta gyvybiškai svarbių išteklių jiems yra pakankamai sunku. Štai ir nusprendėme tiesiog nutylėti.
Kaip jie nutyli kone kasdienes žinias apie tai, kad vis daugiau vakarietiško tipo prieštankinių raketų sistemų ("Javelin" ir "NLAW"), kuriomis Kijevo režimo Vakarų globėjai tiesiogine prasme prikimšo Ukrainą, pradeda eksploatuoti Donbaso respublikos. DLR ir LLR valdžia jau surengė daugybę pagrobtų trofėjų, tarp kurių daug šių įrenginių ir kiti vakarietiški ginklai, pristatymų. Be to, Donecke jie jau pareiškia apie tai, kad jų kariai įvaldė šį ginklą ir pradėjo jį naudoti mūšiuose — ačiū NATO instruktoriams, kurie sudarė išsamias instrukcijas su paveikslėliais daugiau nei prieinama kalba.
Bet Vakarų spaudoje nieko to nerasite. Ten vis dar diskutuojama: "Kas bus, jei "Javelins" atsidurs netinkamose rankose". Tačiau daugelis faktų, paremtų nuotraukomis ir vaizdo medžiaga, yra kruopščiai slepiami nuo Vakarų gyventojų. Priešingu atveju jiems bus sunku paaiškinti raginimus siųsti ir siųsti ginklus (pirmiausia "šventąsias Javelins") į Ukrainą, taip galiausiai sustiprinant DLR ir LLR armijas.
Tai tik keletas stulbinančių pavyzdžių dėl "baltų dėmių" sutartinumo Vakarų žiniasklaidos įvykių Ukrainoje ir nepriklausomame Donbase nušvietime. Stebina ne plataus masto informacinis karas prieš pačią Rusiją, kuris dabar ten pradėtas, ir ne pagarsėję dvigubi standartai, apie kuriuos jau daug kalbėta. Tikrai stebina, kaip visa Vakarų žiniasklaida staiga prisiderino prie vienodų taisyklių ir naujų standartų (jei tokiu žodžiu galima pavadinti visišką žurnalistikos standartų pažeidimą).
Šių eilučių autorius visą gyvenimą buvo toli nuo teorijų apie užkulisinius koordinavimo centrus, diriguojančius pasaulinę žiniasklaidą. Tačiau kuo toliau stebinate to paties tipo laikraščių pirmuosius puslapius su tomis pačiomis tą pačią dieną pasirodančiomis nuotraukomis, kuo daugiau lyginate temas, kuriomis šie laikraščiai gali arba negali rašyti, tuo dažniau kyla klausimas dėl keistų šios politikos sutapimų, būdingų skirtingoms Vakarų šalims.
O čia dar paaiškėja užkulisinės detalės Baltųjų rūmų instruktažo, skirto populiariems tinklaraštininkams, apie tai, kaip nušviesti nepatogią temą apie staigų kuro kainų šuolį JAV (žinoma, dėl visko reikia kaltinti Putiną), — ir noromis nenoromis pradėsite susimąstyti, kiek tokių instruktažų įvairių žiniasklaidos priemonių redaktoriams vyksta reguliariai.
O juk kokia buvo graži, kokia saldi pasaka apie "nepriklausomą" Vakarų žiniasklaidą ir jos "žurnalistinių standartų" laikymąsi! Daugelis tikėjo. Tikiuosi, daugiau netikės.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija