Bėgdami nuo karinių veiksmų, chaoso ir marodieriavimo, kuris dabar tvyro Ukrainos gatvėse, pabėgėliai eina nuolatiniu srautu, RIA Novostimedžiagoje rašo Vladimiras Kornilovas. Dauguma jų — moterys ir vaikai. JT duomenimis, kas minutę iš Ukrainos išvyksta 55 vaikai. Pabrėžiame: kiekvieną minutę!
Išvyktų ir vyrai, bet Zelenskio režimas uždraudė jiems išvykti iš šalies, paskelbęs visuotinę mobilizaciją. O kadangi dauguma vaikinų nenori kovoti už savo oligarchų interesus ir nacionalizmo idėjas, ukrainiečiai priversti slėptis nuo šaukimo ir daryti viską, kas įmanoma, kad nebūtų sugauti už "dezertyravimą". Toks yra "liaudies karas", kuriame Ukrainos žmonės nenori dalyvauti, tačiau yra nuolat priverčiami tai daryti.
Daugelis Ukrainos gyventojų mielai vyktų į Rusiją, kad išlauktų sunkią kovų fazę. Tai matyti bent jau iš tų automobilių srautų, kurie rikiuojasi prie išvažiavimo iš Mariupolio į rytus, Charkovo srities Goptovkos poste ir net Černobylio zonoje, per kurią ukrainiečiai keliauja į Baltarusiją ir tranzitu į Rusiją. Tačiau Vakarai stengiasi šių kadrų nepastebėti — jie netelpa į "nuožmios neapykantos", kuri neva egzistuoja tarp rusų ir ukrainiečių, šablonus.
Taigi Emanuelis Makronas neseniai apkaltino Maskvą "cinizmu" dėl jos bandymų atverti humanitarinius koridorius ukrainiečiams, norintiems persikelti į Rsiją. Pasirodo, Prancūzijos prezidentas "nepažįsta daug ukrainiečių, kurie norėtų vykti į Rusiją". Tarsi jis išvis pažįsta daug ukrainiečių, išskyrus Zelenskį ir Kličko.
Su tokiu pat kategorišku aplombu Nyderlanduose populiarios politinės televizijos laidos vedėja, "kankinusi" Rusijos ambasadorių, pareiškė apie šiuos ukrainiečiams skirtus humanitarinius koridorius: "Žmonės nenori važiuoti į Rusiją, jie nori važiuoti į Vakarus". Na, taip, ji gi Hagoje geriau žino, ko nori ukrainiečių pabėgėliai.
Vakarai nesupranta, kad dauguma ukrainiečių Rusijoje turi artimų giminaičių, senų draugų ir pažįstamų, kurie nuoširdžiai nori jiems padėti. O tai reiškia ir stogas virš galvos, ir galimybė integruotis į jiems suprantamą aplinką, kur kalba gimtąja daugeliui iš jų rusų kalba, ir, atitinkamai, galimybė tęsti vaiko išsilavinimą. Europos žiniasklaida, žinoma, niekada neparodys kadrų, kuriuose neseniai išlaisvintos Volnovachos gyventojai džiaugsmingai siunčia sveikinimus savo artimiesiems ir draugams Rusijoje. Kaip ir nepaaiškins, kodėl humanitariniai koridoriai į abi puses atidaromi tik tose zonose, kurias kontroliuoja Rusijos kariuomenė, o ne Ukrainos nacionalistai, kurie mieliau prisidengia civiliais gyventojais kaip "gyvu skydu".
Būtent tokia Vakarų ir Kijevo režimo politika lemia tai, kad ypač pažeidžiamos Ukrainos pabėgėlių kategorijos atsiduria joms visiškai svetimoje Europoje, be kalbos, be ryšių ten, be pragyvenimo šaltinio, be būsto, tai yra be visko, ką jie turėtų Rusijoje, jei jie turėtų galimybę ten atsidurti. Ir tai jau sukuria prielaidas piktnaudžiavimams ir net nusikaltimams prieš moteris ir vaikus.
Neseniai Lenkijoje buvo sulaikytas 49 metų vyras, kuris prisiviliojo 19-metę ukrainietę pabėgėlę, prieglobsčio jai suteikimo pavidalu, ir ją išprievartavo. Diuseldorfe, Vokietijoje, du migrantai iš Irako ir Nigerijos (kai kurios žiniasklaidos priemonės rašo, kad jie kilę iš Tuniso) išprievartavo 18-metę ukrainietę. Be to, abu migrantai kažkokiu paslaptingu būdu taip pat gavo Ukrainos pasus.
Jau pasirodė pirmieji pranešimai, kad jaunoms ukrainietėms siūlomas būstas už seksą su butų savininkais. Toks atvejis, pavyzdžiui, tiriamas Belgijoje. Apskritai socialiniuose tinkluose vis dažniau pasigirsta istorijų apie tai, kaip Europoje veikia prekiautojų žmonėmis gaujos, kurie apsimeta "savanoriais", padedančiais pabėgėliams iš karinių veiksmų zonos.
Kaip rezultatas net pirmoji Ukrainos ponia Jelena Zelenskaja išleido ukrainietėms atmintinę, kurioje paaiškinama, kaip netapti vergų prekybos aukomis Europoje. Kai kurie jos patarimai atrodo akivaizdūs, tačiau iš tikrųjų jų neįmanoma įgyvendinti. Pavyzdžiui, patarimas neatiduoti savo pasų ir vaikų dokumentų. Pabandykite tai padaryti, jei buto, kuriame apsistojo pabėgėliai, savininkas paprašys duoti pasą registruoti migracijos tarnyboje. O štai ypač išmintinga prezidento žmonos rekomendacija: "Už paslaugas mokėkite patys". Iš kur svetimoje šalyje atsidūrę žmonės ims lėšų, naujai atsiradusi Marija Antuanetė nepaaiškina. Nenustebkite, jei kitu Zelenskajos patarimu taps jos raginimas pabėgėliams neapsigyventi viešbučiuose, kurių vertė mažesnė nei keturios žvaigždutės.
Viena iš pirmosios ponios rekomendacijų yra tokia: "Suplanuokite savo kelionės maršrutą". Taip, kalbama būtent apie "kelionę". Atrodo, kad Zelenskajos kanalo autoriai tiesiog panaudojo standartinę svetainę su saugos patarimais turistams. Kaip jauna mama, vykstanti su mažu vaiku ant rankų į absoliučią nežinią, gali ką nors planuoti, jei ES ji neturi nei pažįstamų, nei giminių, nei ryšių?
Nyderlandų laikraštis "NRC" kalbėjosi su kai kuriomis iš tokių merginų Ukrainos pabėgėlių stovykloje. Joms sako, kad jos patys turi nustatyti tolesnės gyvenamosios vietos šalį, tačiau tam reikia rasti ką nors, kas sutiktų jas priimti. Iš čia kyla ir skelbimų naudojimas socialiniuose tinkluose, bendravimas su nepažįstamais žmonėmis, tarp kurių gali būti iškrypėlių, rizika patekti į išnaudojimą ir tapti prekiautojų žmonėmis aukomis. Panašu, kad Europa, atsiradus tiek daug pigios darbo jėgos ir ypač pažeidžiamų žmonių (ypač vaikų), įžengia į naują vergų prekybos erą.
Sprendžiant iš Europos žiniasklaidoje pasirodžiusių "pokštų" apie Ukrainos pabėgėlius, ten iš tikrųjų vis labiau bręsta požiūris į atvykėlius kaip į praturtėjimo šaltinį per jų išnaudojimą. Ko, pavyzdžiui, vertas skandalingojo prancūzų žurnalo "Charlie Hebdo" šviežias viršelis, kuriame vietoj klestinčio prancūzo automobilio variklio panaudoti atvirai įžeidžiamai pavaizduoti ukrainiečiai. O savo tinklalapyje žurnalas apskritai surengė apklausą apie požiūrį į Ukrainos pabėgėlius, kurioje tarp galimų atsakymų į klausimą "Ką darysite, jei į jūsų duris pasibels ukrainietė?" buvo variantas "Siųsiu ją pas tetą, ji myli gyvūnus". Labai iškalbinga.
Akivaizdu, kad "Charlie Hebdo" yra provokuojantis leidinys, kuris nuolat šokiruoja visuomenę. Tačiau su ukrainiečių pabėgėliais linksminasi ir daug solidesnę reputaciją turinti žiniasklaida Europoje. Pavyzdžiui, "Financial Times" publikuoja karikatūrą: "Smitų šeima gavo daugiau ukrainiečių nei mes". O laikraštis "The Times" skyrė humoristinį apybraižą pabėgėlių priėmimo Didžiojoje Britanijoje temai, kurioje tarsi savo šalies vidaus reikalų ministro vardu praneša, kaip Londonas susidoroja su šia problema: "Mes tiesiog nieko neįleidžiame".
Toks "linksmas" humoristinis įrašas buvo paskelbtas išvakarėse, kai Didžiosios Britanijos vyriausybė turėjo priimti sprendimą dėl schemos "Namas Ukrainai", pagal kurią Londonas pažadėjo sumokėti 350 svarų sterlingų kiekvienam būsto savininkui, priėmusiam pabėgėlius. Po to tikrai prasidėjo paraiškų gauti "savo" ukrainiečius bumas. Kartu Vyriausybė patikslino, kad neturi laiko patikrinti nei pareiškėjų, nei būsimų svečių išlaikymo sąlygų (žodis "vergai" kol kas tiesiogiai nevartojamas, nors netrukus gali atsirasti). Tai yra, ukrainietės, kurios skubiai ieško britų "šeimininkų" per tuos pačius socialinius tinklus ir "savanorius", gali atsidurti bet kur, gyventi nežmoniškomis sąlygomis ir būti negailestingai išnaudojamos bet kokio 350 svarų per mėnesį užsidirbti pasigabėjusio sukčiaus. O atsižvelgiant į tai, kad vyriausybė pagal šią schemą skiria lėšų tik iki šių metų pabaigos, tai po to pabėgėliai gali būti lengvai išmesti į gatvę. Argi ne vergijos atgimimas, ant kurio kažkada buvo sukurta Britų imperija!
Minėtame "The Times" eskize buvo atkreiptas dėmesis į pagrindinę "problemą" paprasto europiečio požiūriu: jie nemato jokio skirtumo tarp rusų ir ukrainiečių. Apskritai tai nenuostabu — rusai taip pat jo nemato. Augant Europoje dirbtinai diegiamai rusofobijai, pyktis pernešama į visus, kas kalba rusiškai, nešioja rusišką pavardę, atrodo kaip rusas. Tai yra, į liūto dalį pabėgėlių iš Ukrainos, kurie vis tiek bus suvokiami kaip rusai.
Visa tai suprasdami, kai kurie specialistai pabėgėlių priėmimo klausimais jau duoda praktinių patarimų europiečiams, kaip elgtis, jei jų namuose pasirodė ukrainiečių. Taigi, Organizacinės kultūros akademijos direktorius Danielis Braunas įspėja nepažįstamus žmones panorusius priimti miestiečius apie kolosalų kultūrų skirtumą tarp jų. Ir prašo nepamiršti: "Ne, jūs negalite skambinti valdžiai ir prašyti, kad kas nors "atsiimtų jūsų šeimą". Pabėgėliai — tai ne šuniukai, kuriuos jūs galite grąžinti į prieglaudą". Kaip matote, vėl palyginimas su gyvūnais. Tai visai ne "Charlie Hebdo", tai jau išspausdinta solidumu pretenduojančių leidinių puslapiuose.
Iš čia ir aišku, kodėl daugelis ukrainiečių net ir rusofobiškų komentarų, kas sekundę iš žiniasklaidos pasiliejančių ant jų, sąlygomis bando prasibrauti pas savo artimuosius į Rusiją, kuri vaizduojama kaip priešė, o ne į Europą, kur su jais kartais elgiamasi gyvuliškai. Bet mes gi girdėjome iš Ukrainos ministrų, kodėl jiems tai draudžiama daryti: kad jie "nesukurtų paveikslo Rusijos propagandistams". Tai yra, Kijevo režimui geriau, kad Ukrainos miestų civiliai gyventojai keltų pavojų savo gyvybėms, nei vyktų pas gimines į Rusiją. Kiek ukrainiečių vaikinų šiuo atveju žus, kiek ukrainiečių merginų pateks į seksualinę vergiją, kiek ukrainiečių vaikų daugiau niekada nepamatys savo tėvynės — šiems Kijevo karo nusikaltėliams visiškai nerūpi.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija