Ir visos istorijos neužtenka: Vakarai vėl atėjo į Rusiją su kardu, tikėdamiesi stebuklo

Šiandien visas sąlyginių Vakarų pasaulis vadina Rusiją "agresore", nematydamas rąsto savo akyje ir pamirštamas gėdingą savo istoriją nuo Romos imperijos laikų ir kryžiaus žygių iki "demokratijos Afganistane"
Sputnik
Šiek tiek statistikos. Jungtinėms Tautoms (JT) priklauso 193 šalys. O "vieningi Vakarai", pasisavinę teisę kalbėti "viso pasaulio" vardu, yra maždaug keturios dešimtys valstybių, daugiausia Europos Sąjungos ir NATO narės.
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Rusijos kariuomenė perėmė Iziumo miesto kontrolę
Šiam "Vakarų demokratijos" blokui vadovaujama iš vieno centro – JAV ir jų būstinės Rytų pusrutulyje – Briuselio. Būtent iš čia ateina visos informacinės erdvės valdymas, kuriame šiandien Rusija vadinama "agresore".
O dabar pažiūrėkime, ką dabartinė "auka" — Vakarai — veikia tūkstančius metų nuo pirmųjų valstybių susikūrimo. Pirmieji "švietėjai" ant "naujosios eros" slenksčio (apie IV mūsų eros amžius) buvo Romos patricijai. Keturis šimtmečius ugnimi ir kalaviju jie diegė barbarams aukščiausias vertybes, įskaitant tai, ką jie dabar laikytų nuodėme.

Ir tada, po kryžiaus priedanga, jie bandė samprotauti su barbarų gentimis nuo Britų salų iki Vidurio Rytų, Indijos ir Rytų Azijos. Riteriškai apsišarvavę "švietėjai" į šiuolaikinės Rusijos teritoriją atkeliavo X–XI amžių sandūroje – iškart po Rusijos krikšto. Pirmo reikšmingo Rusijos atkirčio istorijoje "civilizuoti teisingo tikėjimo auklėtojai" sulaukė 1242 metų pavasarį ant Peipaus ežero ledo.

Atkreipkite dėmesį, kad Aleksandro Nevskio kariuomenė iš tuo metu besikuriančios Rusijos valstybės žemių tik išvijo Kryžiuočių ordino riterius – Rusijos kariuomenė neturėjo noro užimti kryžiuočių pilių ir pavergti čia gyvenusias Europos tautas.
Kitos plataus masto invazijos katalikų šviesuoliai ėmėsi XVII amžiaus pradžioje. Abiejų Tautų Respublikos intervencijos šalininkai, remiami Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) būrių, užėmė Maskvą ir pasodino į sostą apsišaukėlį – Grišką Otrepjevą, vardu "Carevičius Dmitrijus". Kuzmos Minino ir Dmitrijaus Požarskio vadovaujami būriai turėjo išvysti nekviestus svečius. Kas buvo "agresorius", o kas "gynėjas", manau, aišku.
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Ginklų tiekimas Kijevui kelia grėsmę ne tik Europai — Rusijos ambasadorius JAV
Vėliau švedams prie Poltavos teko aiškinti, kad kas ateis į Rusiją su kardu, mirs nuo kalavijo. O tada caras Petras Didysis tik išstūmė užkariautojus iš kanoninių Tėvynės ribų, o Vakarų atstovams maloniai pasiūlė prekiauti, o ne kariauti. Bet jie nenuleido rankų.
1812 metais į Rusiją atėjo dar vienas "šviesuolis" – Napoleonas Bonapartas. Rusijos kazokams teko susigriebti ir varyti Bonapartą iki pat "Paryžiaus miesto". Pergalingai žygiavusi Eliziejaus laukais Rusijos kariuomenė grįžo namo. Taigi jie parodė, kad rusai buvo ne užpuolikai, o išvaduotojai.
O prieš "Prancūzijos mūšį" Aleksandro Suvorovo kariuomenė taip pat grįžo namo po pergalingos Alpių kampanijos 1799 m., per antrosios antiprancūziškos koalicijos (Didžioji Britanija, Austrija, Rusija, Turkija) karą prieš Prancūziją. Praėjo šimtmetis, o dabar teutonų palikuonys – kaizerio Vokietija – vėl ėmėsi pulti rusus. Pirmasis pasaulinis karas ir po jo įvykęs perversmas, vadinamas Didžiąja Spalio revoliucija, perbraižė Rusijos imperijos sienas. Ir vėl rusai turėjo pralieti kraują, norėdami išlaisvinti savo teritorijas dešiniajame Dniepro krante iki Galicijos.
Detaliau čia nesigilinsime, kuo baigėsi kita Vokietijos provokacija, kurią Europa iš pradžių toleravo – Didysis Tėvynės karas ir Antrasis pasaulinis karas. Apie tai parašyta tūkstančiai knygų. Tarkime, rusų kareivis vėl turėjo veikti kaip viso pasaulio išvaduotojas nuo fašistų. O kas buvo agresorius šiose kruvinose žudynėse, nustatė Niurnbergo tribunolas.
Rusijos specialioji karinė operacija Donbase
Vis daugiau Rusijos gyventojų remia specialiąją operaciją Ukrainoje, rodo apklausa
Vakarai naują kampaniją Šaltojo karo pabaigoje pradėjo ne tankais ir ginklais, o senu metodu, įrodytu dar Ispanijos konkistadorų, kolonizavusių Amerikos indėnus, laikais, iškeisdami stiklo karoliukus į auksą. Ir tada prasidėjo "spalvotųjų revoliucijų" era. 2004 metais ji perėjo į aktyviąją fazę – valdžios užgrobimą Ukrainoje. Pirmoji "oranžinė revoliucija" žlugo.
Teko įvesti planą B, anksčiau išbandytą Lietuvoje 1991 m. Taikios demonstracijos perauga į karinius susirėmimus, atsiranda šventų aukų, vėliau valdžią užgrobia būrys pasiutusių fašistų, kurių pirmieji dekretai patvirtina rusakalbių gyventojų genocidą. O strategai iš Pentagono ir NATO būstinės Briuselyje aktyviai kuria planus savo raketas pastatyti ištiestos rankos atstumu nuo Maskvos.
Ir vėl rusų kareiviui teko nešvarus darbas – išvalyti savo legalią teritoriją nuo vėžinio nacizmo ir nacionalizmo auglio, pastaraisiais metais užauginto ant Ukrainos kūno. Naujojo Niurnbergo proceso baudžiamosios bylos pasakos apie metodus, kuriais Vakarų "taikdariai" įskiepijo demokratines vertybes Vietnamo, Afganistano, buvusios Jugoslavijos, Sirijos, Irako, Libijos ir dešimčių Afrikos šalių tautoms. O nuo Vakarų nepriklausomi teisėjai spręs, kas yra "agresorius", o kas — "išvaduotojas".
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.