Prieš kelias dienas įvyko dar vienas transatlantinės bendruomenės lyderių susitikimas. Žinoma, diskusijų centre buvo Rusijos operacija Ukrainoje. Pagal derybų rezultatus galima daryti tam tikras išvadas. Kita vertus, neapibrėžtumo lygis vis dar yra labai aukštas.
Pradėti verta nuo taikdarių misijos Ukrainoje klausimo. Prieš NATO susitikimą buvo kalbama, kad Lenkija kartu su kai kuriomis kitomis šalimis nori įvesti savo karius kaip taikdarius į Vakarų Ukrainą. Kol kas aljansas nepritarė šiai idėjai, ir suprantama kodėl – Varšuvos žingsnis galėtų baigtis kariniu susidūrimu su Rusija, o tai jau potencialus NATO susidūrimas su ja, ko aljansas vienareikšmiškai nenori.
Ar liūdėti Ukrainai? Viena vertus, taip, nes jai eilinį kartą nepavyko įtraukti NATO į savo konfliktą su Maskva. Kita vertus, ar Lenkijos taikdarių misija ilgalaikėje perspektyvoje netaptų dar vienu iššūkiu Ukrainos teritoriniam vientisumui?
Tęsiant karinę temą, negalima nepasakyti, kad ES patvirtino savo saugumo ir gynybos strategiją ("Strateginį kompasą"), numatančią grynai europinių greito reagavimo pajėgų, kurias sudarys iki 5 000 karių, kūrimą. Be abejo, kol kas tai ne pilnavertė alternatyva NATO. Bet faktas, kad Ukrainos krizės kontekste Europos federalistai žaidžia savo žaidimą, kuriam papildomo svorio suteikia deklaruojamas Vokietijos noras atlikti didesnį vaidmenį pasaulio politikoje.
Toliau klausimai. Pirma, Vakarų lyderiai atvirai ragina Kiniją atsiriboti nuo Rusijos. Amerikiečiai dar gąsdina Pekiną pasekmėmis, jeigu jis atsisakys paklusti. Kinija, atrodo, neketina to daryti, ir kaip tokiu atveju elgsis Vakarai — neaišku. Įsivels į sankcijų karą dar ir su Pekinu? Vargu, nes jau konfrontacija su Rusija sukelia jiems daug rimtų ekonominių problemų, o konfliktas su Kinija taps katastrofa.
Antra, daug neaiškumų energetikos srityje. Kol kas Europa neatsisako rusiškos naftos ir dujų, nes kai kurias šalis toks žingsnis tiesiog sužlugdytų. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje ES ketina minimizuoti savo energetinę priklausomybę nuo Rusijos. Klausimas — kaip? Dabar kaip didžiulis laimėjimas pristatomas susitarimas su JAV dėl 15 milijardų kubinių metrų suskystintų dujų importo. Tačiau tai labai mažas kiekis, kuris leis uždirbti Amerikos kompanijoms (ko Vašingtonas seniai siekia), bet Europos neišgelbės (jau nekalbant apie kainos klausimą).
Dar viena intriga — Rusijos reikalavimo dėl atsiskaitymo už dujas rubliais vykdymas. Pavyzdžiui, Europos Komisijos pirmininkė pareiškė: "Faktiškai tai yra bandymas apeiti sankcijas. Mes ne tam įvedėme sankcijas, kad jos būtų apeitos". Kitaip tariant, ES valstybės (tiesa, ne visos) atsisakyti rusiškų dujų nenori, bet mokėti už jas rubliais neketina. O kas tada bus? Bus mokama, bet per kažkokius tarpininkus, bandant sudaryti vaizdą, kad sankcijos neapeitos?
Šiame energetiniame kontekste dar norisi pasakyti keletą žodžių apie Lietuvą. Kaip pažymėjo prezidentas Gitanas Nausėda, ragindamas ES atsisakyti bent jau rusiškos naftos: "Mes privalome susitaikyti, ir Lietuva ne kartą yra sakius, kad taip, skaudės ir mums, bet mes esame pasirengę mokėti šią kainą, nes šiuo metu Ukraina kaunasi už mūsų laisvę. Tai yra kaina, kurią reikia mokėti". Įdomu, ar visi Lietuvos (kur labai aktuali skurdo problema, kurią aštrina infliacija) gyventojai ir verslo atstovai "pasirengę mokėti šią kainą"?
Ir tai jau nekalbant apie Baltijos šalių ir Lenkijos pasiūlymą uždrausti krovinių gabenimą į ir iš Rusijos/Baltarusijos kelių transportu. Pažymėtina, kad šis sektorius Lietuvoje yra vienas iš svarbiausių, ir jam vis dar svarbi Rytų kryptis, įskaitant Centrinę Aziją. Todėl jis įvertino valdžios iniciatyvą skeptiškai. Ir tada vėl kyla klausimas — ar pastaroji tinkamai apgalvoja savo veiksmus (taip pat Kaliningrado srities klausimo kontekste)? Nebent, pasiūlymas buvo pateiktas dėl vaizdo ("mes padarėme ką galėjome"), reaguojant į pilietines akcijas pasienyje su Baltarusija, bet žinant, kad nieko nebus.
Dar Lietuvos vyriausybė parengė planą, kuris turėtų padėti jai sumažinti elektros importą. Socialdemokratų partijos frakcijos seniūnas Gintautas Paluckas šiuo atveju pažymėjo: "Trūko diskusijos apie kainas tiek šiandien, tiek iki 2030 metų. Visas investicijas dengia tarifas, turėsime kiekvienas sumokėti iš savo kišenės, tai nebuvo nė vieno žodžio apie kainas".
Toks tinkamai nepamatuotas ekonominis Lietuvos nihilizmas stebina. Tačiau grįžkime prie ES ir JAV.
Prancūzijos prezidentas perspėjo, kad gresia maisto trūkumas. Jam pritarė Amerikos vadovas. Ką daryti? Ukrainos grūdų eksportą dėl karinių veiksmų, kurie neaišku kada pasibaigs, bus sunku išgelbėti. Tačiau su Rusija galima kalbėti. Bet tada reikės ieškoti kompromiso, o Europos Komisijos vadovė sako, kad sankcijos buvo įvestos ne tam, kad būtų apeitos. Klausimas — kas svarbiau: sankcijos (įvaizdis) ar maistas?
Apibendrinant, galima užfiksuoti keletą dalykų. Vakaruose palaipsniui ateina supratimas, kad sankcijos Rusijos nesutriuškino ir, galimai, nesutriuškins (taip pat todėl, kad jų neparems Kinija), o Europoje jau blogai, ir toliau gali būti dar blogiau. Šiame kontekste bandoma demonstruoti, kad viskas kontroliuojama, bet jau "stabdomi arkliai" (nors Baltijos valstybės ne visai atsakingai reikalauja griežtinti sankcijas Rusijos atžvilgiu, likusi Europa nenori papildomų problemų).
Tokiu būdu, šiandien mes kažkur situacijos viduryje — sunku ir Rusijai, ir Vakarams, bet Vakarų visuomenės į sunkumus reaguoja aštriau, o Rusija dar gauna didelius pinigus už energetinius išteklius ir pareikalavo mokėti už dujas rubliais. Toliau pažiūrėsime, kas pirmas nusuks "viščiuko" žaidime.
O įdomiausia tai, kad Europa, atrodo, artėja prie taško, kuriame jai tiks tiek Maskvos, tiek Kijevo pralaimėjimas, nes abu variantai leis kažkaip stabilizuoti globalią situaciją su priimtinais kaštais.
Eina antras Rusijos operacijos Ukrainoje mėnuo...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija