"Sputnik" ekspertai pakomentavo šio reiškinio ištakas. Prieš kelias dienas Lvovo politechnikos nacionalinio universiteto Tarptautinis švietimo, kultūros ir santykių su diaspora institutas paskelbė kreipimąsi į laikinai perkeltus asmenis, pasirašytą filologijos mokslų kandidato, MIOK mokslo darbuotojo Nazaro Dančišino.
Štai citata iš ten: "Kaip galite už tai padėkoti mūsų miestui? Tiesiog! Kalbėkite ukrainietiškai, bent jau viešai, net jei tai laužyta kalba". Net ir tokioje sunkioje humanitarinėje situacijoje Lvovo nacionalistai pasiruošę teikti pagalbą tik tiems, kurie "kalba ukrainiečių kalba". Socialiniuose tinkluose vien keiksmai, Ukrainos miestų gatvėse kalbėti rusiškai tapo pavojinga.
Ukrainos žiniasklaida dabar trimituoja ant kiekvieno kampo, kad prieš 100 metų Taganrogas ar Belgorodas buvo Ukrainos "Azovo" ar Slobožanščinos jūros dalis, ir jie tapo rusiškais dėl nesusipratimo – neva "dėl rusų kalbos primetimo".
"Dabar visų nervai ir psichika yra ant ribos", – Lvovo žiniasklaida vienareikšmiškai perspėja pabėgėlius. "Kalba yra mūsų ginklas", – skelbia politologai. Ir tai yra tiesa. Neatsitiktinai per pastarąjį mėnesį kelis kartus po dar vieno Rusijos ir Ukrainos derybų raundo Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitrijus Kuleba griežtai neigė bet kokią pažangą dėl rusų kalbos statuso Ukrainoje.
Kas atsitiks su rusų kalba Ukrainoje? Rusų kalbos ir kultūros diskriminacija Ukrainoje prasidėjo dar gerokai prieš spalvotąsias revoliucijas. Tačiau po 2014 m. perversmo ji įgavo grėsmingą nacionalistinį pobūdį. Įstatymų leidybos lygmeniu rusų kalbos išstūmimas buvo įtvirtintas įstatymuose "Dėl švietimo" (2017 m.) ir "Dėl ukrainiečių kalbos kaip valstybinės kalbos veikimo" (2019 m.).
Įgyvendinus Ukrainos valstybinės kalbos apsaugos komisaro Taraso Kremino parašytą vadovą, kalbų patruliai Ukrainoje tapo norma, siekiant nustatyti nepatikimus piliečius, kurie nebendrauja ukrainietiškai.
"Sputnik" paprašė ekspertų įvertinti rusų kalbos diskriminacijos lygį Ukrainoje: prieš kiek laiko ji buvo pradėta naikinti, kieno pavyzdžiu buvo sekama ir kas bus toliau su rusų kalba. Taip naciai elgėsi okupuotoje Čekijoje. Palyginkime Ukrainą su ES šalimis, prie kurių ji nori prisijungti.
Pavyzdžiui, su Slovakija. Ir palyginkime ne tik rusų, bet ir vengrų padėtį – Ukrainoje ir Slovakijoje. Ukrainoje vengrai skundžiasi, kad vietovėse, kuriose jie gyvena, vengrų kalba neturi oficialios kalbos statuso, nors pagal europinius standartus, kur vieną ar kitą kalbą moka 20 % ir daugiau, ji turėtų būti vartojama.
"Tuo pačiu Slovakijoje yra ne tik vengrų mokyklos, bet visas Vengrijos universitetas", – sakė RSUH Užsienio regioninių studijų ir užsienio politikos katedros lektorius Vadimas Truchačiovas. Šis pavyzdys rodo, kad Ukraina pažeidžia pirmąjį Europos mažumų kalbų chartijos, kurią ji pati pasirašė ir ratifikavo, principą – teisę gauti išsilavinimą gimtąja kalba, pažymėjo politologas.
Tuo tarpu rusų kalbos Ukrainos tautinių mažumų kalba vadinti tiesiog neįmanoma – bent jau kas antram gyventojui ji yra gimtoji.
"Visus 30 Ukrainos nepriklausomybės metų rusų mokyklos ir universitetai buvo uždaryti. Ukrainiečių kalba trūko elementarios terminijos daugelyje technikos ir gamtos mokslų. Teko kalbėti rusiškai. Tada rusas buvo išspaustas iš visų viešojo gyvenimo sferų, – piktinasi ekspertas. – Netgi internete – pirmoji puslapio versija turi būti ukrainiečių kalba. Prieš tai buvo uždaryta visa spauda rusų kalba. Draudžiama visa literatūra rusų kalba".
Vadimas Truchačiovas sako, kad šiuolaikines ukrainiečių kalbos normas galima palyginti su nacių elgesiu vokiečių okupuotoje Čekijoje. Taip pat Baltijos šalyse, "bet ten bent jau į nevalstybinę sferą nesikėsina".
"Visose trijose respublikose yra internetinių leidinių rusų kalba, be to, lietuviams, latviams, estams – titulinei tautai – rusų kalba nėra gimtoji", – aiškina jis.
Nuo 2001 m. Ukrainoje niekas neatliko tikro gyventojų surašymo pagal kalbas, tačiau jau tada skaičiai buvo iškraipyti. "Koks yra rodiklis, kad Kijeve 72 % gyventojų laiko ukrainiečių kalbą savo gimtąja kalba, o tik 28 % – rusų, pažymi Truchačiovas. – Pakako atvykti į Kijevą ir išgirsti apie priešingą vaizdą. Iš klausos 72 % kalbėjo rusiškai, o 28 % – ukrainietiškai".
Ekspertas sako, kad, skirtingai nei Baltijos šalyse, kur tuo užsiima valstybinės struktūros, Ukrainoje aktyvistai užsiėmė kalbos valymu, o Ukrainos valstybė jau seniai seka jų pavyzdžiu.
PriverstI kalbėti sugalvota kalba
"Rusijos valdžios institucijų vertinimas dėl rusų kalbos vartojimo viešojoje erdvėje, švietimo srityje mažinimo rodo, kad Baltijos šalių pavyzdžiai, susiję su rusakalbių gyventojų teisių ribojimu, buvo pavyzdžiai Ukrainos valdžios veiksmų. Ir ne tik tolimi pavyzdžiai, o metodika, kuri buvo naudojama praktiškai, taip pat organizuojant tiesioginius ryšius su Latvijos, Lietuvos, Estijos pareigūnais, Ukrainos atstovų parengtais ekspertais", – mano politologas Vladimiras Simindėjus.
Baltijos šalių ekspertai parodė, kokiais administraciniais ir politiniais žingsniais galima greitai ir "labiau" organizuoti rusakalbių gyventojų spaudimo, žeminimo, įstatyminių teisių atėmimo, teisėtų interesų pažeidimo procesą.
"Ir mes matome, kad 1990-ųjų ir 2000-ųjų pradžioje Latvijoje ir Estijoje taikyta raida ne per seniausiai buvo įkūnyta Ukrainos švietimo sistemoje, darbo rinkos reguliavime ir kalbiniuose aspektuose. Be to, idėja Latvijos ir Estijos pavyzdžiu įvesti nepiliečių instituciją Donbaso gyventojams buvo ne kartą svarstyta Aukščiausiojoje Radoje ir kitose vietose, siekiant atimti iš jų politinį subjektyvumą ir perbraukti šių regionų – Luhansko ir Donecko – gyventojų politinę valią. Naudokite politines priemones, kad pristatytumėte partijų, kurios laikosi ultranacionalistinių pažiūrų, valią. Ir taip vykdyti politinį procesą praktiškai nedalyvaujant jame Donbaso gyventojams", – mano politologas.
Vladimiras Simindėjus "kalbos patrulių" darbo principą Ukrainoje lygina su panašiomis patikromis Baltijos šalyse, kur "yra valstybinės kalbos aplinkos stebėjimo institucijos".
"Kalbame tiek apie išorinę reklamą, iškabas, skelbimus, tiek apie žiniasklaidos kontrolę, apie valstybinės kalbos vartojimo kontrolę darbo santykių sferoje, vartotojų sferoje. Dėl denonsavimo atitinkamos organizacijos, Latvijoje tai yra, pavyzdžiui, Valstybinės kalbos centro, inspektorius atvyksta į vietą, gali patikrinti, kaip konkrečios įmonės personalas moka valstybinę kalbą ir, jei atrodo, kad žinių nepakanka, tada organizacijai ir atitinkamam darbuotojui bus skirta bauda, o neeiliniuose egzaminuose teks įrodyti, kad žmogus moka tam tikros kategorijos kalbą", – aiškina politologas.
Ukrainoje "kalbos patrulius" "organizavo ne vyriausybinės agentūros, o nacionalistiniai elementai ir grupuotės, kurios rado priekaištų parduotuvių pardavėjams, visa tai nufilmavo ir išdidžiai įkėlė į internetą, kalbėdami apie tai, kaip kovoja už ukrainiečių kalbą ir Ukrainos kultūrą".
"Tuo tarpu reikia pažymėti, kad tiek patys pardavėjai, tiek jų pirkėjai konkrečiuose miestuose ir regionuose kalbėjo ir kalba daugiausia rusiškai, galbūt vartodami atskirus ukrainietiškus žodžius arba vadinamuoju "suržiku" – buitiniu rusų ir ukrainiečių kalbų mišiniu. Tai natūrali kalbos aplinka, o primetama dirbtinai sukurta vadinamoji taisyklinga kalba su dideliais nacionalistinių filologų sugalvotais naujienos intarpais arba Vakarų ukrainiečių tarmės žodžių ir posakių įterpimu į kalbą. Taip jie bando prikimšti ir apmokyti vietos gyventojus, kad jie kalbėtų tokia konstrukcija", – įsitikinęs Vladimiras Simindėjus.
Ukrainoje ši situacija įgavo beprotybės atspalvį
"Akivaizdu, kad būtent rusų kalbos diskriminacija Ukrainoje iš tikrųjų tapo viena iš paskatų, lėmusių prieš aštuonerius metus šalyje įvykusį perversmą, visišką Ukrainos valstybės ir Ukrainos visuomenės performatavimą. Galiausiai visi šie įvykiai, su kuriais susiduriame dabar, įskaitant specialią karinę operaciją, prasidėjo nuo diskriminacijos, nuo rusų kalbos ir jos kalbėtojų teisių, statuso ir ateities atėmimo", – Tarptautinės žurnalistų federacijos vadovas Timūras Šafiras.
Jis teigia, kad tai nebuvo kažkas naujo – rusų kalba dešimtmečius buvo išstumiama iš Baltijos šalių socialinio, politinio gyvenimo ir žiniasklaidos erdvės. Kaip pavyzdį ekspertas paminėjo situaciją su kolegomis iš Sputnik Estijos, kuri buvo uždaryta, grasinant žurnalistus patraukti baudžiamojon atsakomybėn be jokių kaltės įrodymų, taip pat Latvijos žurnalistų, bendradarbiavusių su Sputnik Latvija ir Baltnews, baudžiamąjį persekiojimą. Ir tai, kaip RT kanalas buvo išstumtas iš Baltijos šalių žiniasklaidos erdvės.
"Ukrainoje ši situacija įgavo beprotybės atspalvį, nes ši valstybė, kurioje dauguma gyventojų kalba rusiškai, istoriškai kalbėjo rusiškai. Kalba, kuri buvo ne tik gimtoji daugumai gyventojų, bet ir kultūros, bendravimo su didžiuliu rusakalbiu pasauliu priemonė. Ir per vieną naktį šis siūlas nutrūko", – aiškina Timūras Šafiras.
"Aš ne kartą sakiau, mano kolegos yra sakę, kad rusų kalba yra įrankis, priemonė suburti žmones su alternatyviu požiūriu į procesus, vykstančius Europoje ir pasaulyje, tai tarsi inkaras, jungiantis panašaus mentaliteto, požiūrio į ateitį, gyvenimo būdo žmones Rusijoje, Ukrainoje, Baltijos šalyse, – aiškina ekspertas. – Todėl pradėjo ją spausti, nupjauti. Ne vakar ir ne prieš aštuonerius metus – daug anksčiau. Į šį procesą buvo investuotos milžiniškos lėšos, sukurtos specialios institucijos ir reguliuotojai. Būtent tam buvo išstumta rusiška žiniasklaida, o ten, kur nepavyko išstumti, buvo kuriamos alternatyvios žiniasklaidos priemonės."
"Tai buvo sisteminis procesas, kuriam vis tiek reikės ilgalaikių ir įdomių tyrimų, o Ukraina yra tik kraštutinė šių procesų raida", – apibendrino Timūras Šafiras.
Rusų kalba gali būti uždrausta
Žinomas Ukrainos politinis veikėjas ir kelių Aukščiausiosios Rados šaukimų deputatas Olegas Cariovas mano, kad rimta rusų priespauda Ukrainoje prasidėjo valdant prezidentui Viktorui Juščenkai, kuris valdė 2005–2010 m.
"Valdant Janukovičiui, vicepremjero, švietimo ir mokslo ministro Dmitrijaus Tabačniko dėka daug kas buvo sulyginta, bet ne iki galo. Pavyzdžiui, negalėjome įveikti fojė, kuri verčia filmus, o kino teatruose jie tapo privalomi verčiant į ukrainiečių kalbą. Tada daugelis žmonių pradėjo pirkti namų kino teatrus. Ir jau valdant Porošenkai ir Zelenskiui rusų kalba pagaliau buvo įsprausta į ribinį kanalą", – mano politikas.
"Rusų kalba buvo teisiškai uždrausta komunikacijos srityje, versle, darželiuose ir mokyklose", – pabrėžia pašnekovas.
"Ir neabejotina, kad jei dėl kokių nors taikos sutarčių su Rusija ar dar ko nors bus išsaugotas dabartinis Kijevo režimas, rusų kalba Ukrainoje bus visiškai uždrausta. Ukrainoje bus dar aršesnis rusakalbių žmonių persekiojimas", – įsitikinęs Olegas Cariovas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.