Nacionalistų lyderiai bando pabėgti oru, o jų pavaldiniai prasibrauna sausuma. Apie tai, kaip buvo šturmuotas jūrų uostas ir ką pasakoja jo darbuotojai, rašoma Viktoro Zvancevo pranešime RIA Novosti.
Karučiai su šoviniais
Sugriauti dokai, apdegęs krovininis laivas, apdaužyti krautuvai, į asfaltą įstrigusios minų uodegos – taip atrodo Mariupolio uosto dalis, prieš dieną atsidūrusi respublikinių pajėgų žinioje. Už ilgo betoninio molo, vos už poros šimtų metrų, yra ukrainiečių pozicijos.
Uostas pasitelkiamas kaip ginkluotojų, stebėtojų ir tanklaivių prieglauda. Išskridęs iš už betono luito, T-72 išskleidžia bokštelį, paleidžia tris šūvius ir vėl pasislepia. Minos skrenda, bet guli per keliasdešimt metrų nuo taikinio.
"Nors mes jau visiškai kontroliuojame situaciją, priešas vis dar stiprus", – sako DLR atskiros operatyvinės brigados šaulys "Šram" (jo prašymu buvo pakeistas šaukinys).
"Prieš porą valandų, pavyzdžiui, mūsų tankas buvo numuštas. Ekipažas žuvo, automobilis sudegė. Nekantraujame, kai naciams pritrūks amunicijos. "Azovo" vyrai, anot kovotojų, dabar kovoja itin ekonomiškai – per pusantro mėnesio jų atsargos labai išseko. Išlaisvintoje teritorijoje yra daug tuščių talpyklų. Mūšiams čia jie ruošėsi ilgai ir kruopščiai. Užblokavome visus ginklų pristatymo kelius: sausumoje, vandenyje ir ore, – tęsia "Šram". – Paskutinis bandymas buvo prieš savaitę. Prie uosto dėžių su šoviniais, granatomis ir minomis".
Uosto puolimas prasidėjo pirmąją karinės operacijos dieną. Vienos Mariupolio įmonės montuotojas Maksimas Agapovas puikiai prisimena tą rytą. "Tai buvo tik mano pamaina, – sako jis. – Kai tik Rusijos prezidentas pateikė apeliaciją, jie atsitrenkė į karo laivą šeštoje krantinėje, netoli nuo karinio jūrų laivyno bazės. Mes su partneriu buvome trečioje." Maksimas atvyko iš Gorlovkos, dirbo rotacijos principu – kas dvi savaites. "Su kolegomis išsinuomojome nedidelį privatų namelį istorinėje miesto dalyje šalia garsiųjų "Verkiančių nimfų namų", kuriuose prieš šimtmetį gyveno vyriausiasis Mariupolio architektas Viktoras Nielsenas", – sako Agapovas.
"Dabar rankos atrištos": Mariupolio valymas artėja prie pabaigos
"Azovo" kovotojai nakvojo kitoje kelio pusėje, – prisimena Agapovas. – Civiliams nesakė, kad gali išvykti humanitariniais koridoriais, priešingai – nieko neišleido. Kai kurios šeimos vis tiek bandė išeiti, bet nacionalistai šaudė į nugarą. Aš asmeniškai mačiau, kaip buvo žudomi beginkliai žmonės. Vienam vyrukui buvo nuskelta pusė galvos. Apiręs lavonas kelias dienas gulėjo po tvora prie Agapovo namų. Dėl nenutrūkstamų kovų – gatvė buvo apšaudyta iš visų pusių – jo negalėjo patraukti ir užkasti. Gretimame kieme dar labiau sukrečiantis vaizdas – apanglėję pensininko palaikai, kuriuos sudraskė tiesioginis minos, paleistos iš pastato, kuriame slėpėsi nacionalistai, smūgis.
"Viena atskrido pas mus, – rodo į stogą Maksimas. – Per lubas įstrigo tarp krosnelės ir kriauklės. Mums pasisekė, kad nesprogo. Užrakinome virtuvę ir laukiame išminuotojų, bet dėl to paprašė manęs dar porą dienų pasėdėti rūsyje, kol vyks valymas. Maksimas matė, kaip traukdamiesi link uosto nacionalistai persirengė iš civilių atimtais drabužiais ir bandė įsilieti į pabėgėlių minią." Jis pats, laukdamas evakuacijos, padeda senyvo amžiaus kaimynams: atneša vandens, iš miltų likučių kepa blynus, kūrena viryklę.
"Noriu tik vieno – grįžti namo pas savo tėvus ir žmoną, – sako jis. – Nesu tikras, kad visiškai atsigausiu po visko, ką išgyvenau. Tai buvo tikras pragaras".
Muzikantai ir aktoriai
Nacionalistai į jūrų uostą buvo vejami iš karto iš kelių pusių: vakarų, šiaurės vakarų ir šiaurės. Gatvės kautynėse dalyvavo ir profesionalūs kariai, ir mobilizuoti vasario viduryje. Tarp įdarbintų buvo Donecko operos ir baleto teatro artistai, taip pat vietinės filharmonijos muzikantai, atvykę iš Mangušo kaimo.
"Nuostabūs žmonės, – sako DLR 5-osios brigados bataliono vadas su šaukiniu Nikolaichas. – Prieina vienas: "Turiu cigarečių, noriu jas iškeisti į papildomą skardinę troškinio". Atsakau: "Pasilik sau, tiesiog pasiimk skardinę." Jis vis kartoja: "Ne, aš reikalauju". Tuo momentu supranti, kad kalbi su tikru intelektualu".
Dabar teatro ir filharmonijos darbuotojai kontroliuoja privatų sektorių prie uosto, kur dar neramu. Ryte eina šturmuoti ir tvarkytis, vakare renkasi vakarienei prie laužo ir mini bendražygius – aną dieną kolega žuvo dar viename susirėmime.
"Šie vaikinai stebina mane, visą gyvenimą kovojusį žmogų, – prisipažįsta Nikolaichas. – Jie supranta, kad kiekvieną dieną gali gauti priešo kulką ar minos fragmentą, mato žuvusius ir sužeistuosius, bet vis tiek dirba savo darbą. Vadas bando juos apsaugoti. Tačiau karas yra karas, aukos neišvengiamos".
"Kai išvalysime uostą iki galo, vaikinus išsiųsime atgal į Donecką", – žada Nikolaichas.
Uoste, anot kariškių, susibūrė skirtingos Azovo žmonių formacijos. Ir net čia jie toliau slepiasi už civilių. Ir ne tik vietiniai. "Iš to laivo buvo paleisti 25 žmonės, – rodo "Šram" į prieplaukoje prišvartuotą transporterį. – Kapitonas yra iš Odesos, likusieji europiečiai ir amerikiečiai. Jiems nebuvo leista išvykti, jie buvo laikomi kaip gyvi skydai".
Tikrina kone kiekvieną, atsidūrusį uoste ir jo apylinkėse. Juk aišku, kad nugalėti nacistai bandys apgauti. Daugelis Azovo gyventojų turi uosto darbuotojų ar kitų miesto įmonių pažymėjimus. Pasak DLR kariuomenės vadovybės, Mariupolis beveik visiškai išvalytas, tačiau kai kuriose vietovėse, daugiausia pramoninėje zonoje, slepiasi nuo trijų iki keturių tūkstančių Ukrainos karių. Kiek laiko ir pastangų prireiks priversti juos pasiduoti ir išeiti iškėlus rankas, pareigūnai kol kas nesiėmė prognozuoti.