Kilus dar vienam antirusiškos isterijos antplūdžiui dėl konflikto Ukrainoje, tarp Lietuvos miestų ir rajonų merų įsiplieskė rusofobijos konkurencija. Dabar jie paskubomis pareiškia, kad atėjo laikas susitvarkyti su paminklais sovietų kariams, paaukojusiems savo gyvybes išlaisvinant Lietuvą iš fašizmo. Priešakyje kalbėjo Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
Ukrainos palaikymo mitinge meras taip susijaudino, mojuodamas geltona ir juoda vėliava, kad garsiai paskelbė, jog sieks išardyti memorialą, kuris buvo pastatytas 700 sovietų karių, žuvusių išlaisvinant Lietuvos uostamiestį, garbei. Tiesa, jis iš karto pabandė nusileisti nuo asmeninės atsakomybės už tokią šventvagystę ir paskelbė apie kažkokią "politinę diskusiją".
Galima pagalvoti, kad šiandien Lietuvoje kažkas drįsta atvirai pasisakyti prieš pašėlusią proukrainietišką propagandą visuose Lietuvos valdžios ešelonuose. Po Grubliausko į Kultūros paveldo departamentą kreipėsi dar trijų savivaldybių – Raseinių, Palangos ir Marijampolės – merai su prašymu "įvertinti galimybę panaikinti teisinę apsaugą nuo paminklų sovietiniams kariams", kad juos perkeltų į kitą vietą.
Matyt, toliau nuo akių šių vietovių gyventojų, kurių patriotinius jausmus neva žeidžia paminklų buvimas šalia. KPD vadovas Vidmantas Bezaras iš karto atsiliepė į patriotų raginimus ir teigė, kad jo skyrius jau "peržiūri visas Antrojo pasaulinio karo karių laidojimo vietas, įrašytas į Kultūros vertybių registrą, ir ruošia koregavimus, ką ten saugoti, o ko nereikėtų".
Dabar Lietuvos teritorijoje yra 150 sovietų karių kapų, saugotinų pagal 2000 m. Vilniaus pasirašytą Ženevos konvenciją. Beveik visi turi paminklų, kurie bus vertinami dėl "karo propagandos, agresijos", taip pat dėl "totalitarinės valstybės simbolių" buvimo. Jei objektai bus aptikti, vietos bendruomenių ir savivaldybių prašymu objektai gali būti išbraukti iš Kultūros vertybių registro.
Tai reiškia, kad jie galės padaryti viską, kam užtenka šių bendruomenių ir vietos valdžios sąžinės. Siekdamas kaip nors numalšinti galimą visuomenės pasipiktinimą dėl planuojamų represijų prieš paminklus, Bezaras niūriai samprotavo, kad "priimdami sprendimus dėl paminklų griovimo, sovietų kariai neturėtų skubėti ir apgalvoti kiekvieno žingsnio".
"Nemaža dalis čia palaidotų yra ukrainiečiai, baltarusiai ir kitų tautybių atstovai. Todėl galbūt Ukraina turi tokią pat teisę į tuos pačius objektus kaip ir Rusija? Juk Rusija dabar skelbia, kad tai yra jų paveldo objektai kitose valstybėse, ar jau tarptautiniai dalykai yra Užsienio reikalų ministerijos reikalai", – Lietuvos žiniasklaida cituoja Bezarą.
Kaip gražiai viską apvertė, atseit, tarp žuvusiųjų buvo "nežymus skaičius" rusų? Jis taip pat jėzuitiškai priminė, kad pagal Ženevos konvenciją, nors Lietuva privalo prižiūrėti ir įrengti karių palaidojimus, formą ir būdus pasirenka pačios valstybės ir vietos valdžia. Šalia daugelio paminklų respublikoje jau yra prisuktos aiškinamosios lentelės, kuriose sovietų kariai, Lietuvos valdžios paliepimu, vadinami "okupantais".
Politinių dividendų gauti ir aktualia tema pasižymėti nusprendė ir buvęs Lietuvos premjeras Saulius Skvernelis, kuris pabėgo iš "valstiečių" ("Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos"), subūrė savo partiją "Vardan Lietuvos" ir dabar vėl trokšta valdžios, žaisdamas kartu su valdančiais liberalais konservatoriais.
"Kova su paminklais niekada nebuvo labai protinga ir perspektyvi, tačiau šiandien turime kitokią situaciją: turime iš tikrųjų nesuvokiamą, sveiku protu neįmanomą XXI amžiuje karinę agresiją su genocido akivaizdžiais požymiais iš Rusijos pusės ir galbūt atėjęs tinkamas laikas pasižiūrėti arba revizuoti, ar dar kas neišlikę tokio, kur iš tikrųjų būtų galima desovietizuoti", – sakė Skvernelis.
Pasisakė ir Vilniaus meras Remigius Šimašius. "Vis dėlto kapinės yra kapinės, Vakarų civilizacijoje tai įprastai neliečiama vieta. Aišku, sovietai visą laiką mėgdavo pavaikščioti ant ribos, užeiti už jos ir padaryti iš kapinių ideologinius dalykus", – sakė jis.
Bet būtent sostinės meras savo pirmąją kadenciją pradėjo demonstratyviu keturių sovietinių skulptūrų nugriovimu nuo Žaliojo tilto, o antrąją kadenciją baigia paminklo sovietmečio lietuvių rašytojui ir poetui Petrui Cvirkai nugriovimu.
Šimašius, matyt, prisimena, kad jo jurisdikcijai priklausančioje teritorijoje — Antakalnio kapinėse — yra didžiausias memorialas Lietuvoje, pastatytas sovietų karių palaidojimo vietoje. Kasmet gegužės 9-ąją dešimtys tūkstančių lietuvių ateina prie jo pagerbti savo išvaduotojų atminimo, kad ir kaip pareigūnai bandytų juos vadinti "okupantais".
Šimašius supranta, kad prisilietus prie šio paminklo gali įvykti socialinis sprogimas, panašus į 2007 metų pavasarį Estijoje, kai "Bronzinis karys" buvo perkeltas iš Talino centro į karių kapines. "Bronzinio kario" istoriją ne nuodėmė prisiminti ir kultūros ministrui Simonui Kairiui. Kultūros skyriaus vedėjas jau pažadėjo artimiausiu metu Seimui pateikti naują įstatymo projektą "Dėl desovietizacijos", kuris tikrai atriš rankas vietos valdžiai, norinčiai kovoti su sovietmečio paminklais, kurie dar liko Lietuvoje.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.