"Mes iki galo tikėjome, kad policija ateis mums į pagalbą, bet neatėjo", – prieš aštuonerius metus, kilus smurtiniams susirėmimams tarp Euromaidano šalininkų ir priešininkų, Odesos profesinių sąjungų rūmai suliepsnojo. Šis gaisras tapo vienas didžiausių pagal aukų skaičių: nuo gaisro, dūmų ir sužalojimų žuvo 42 žmonės. Apie 2014 metų gegužės 2 dienos įvykius ir jų istorines pasekmes – RIA Novosti autoriaus Andrejaus Koco medžiagoje.
Karo nuojauta
2014 metų gegužės pradžioje Ukraina jau pastebimai ruseno. Nepriklausomybės šalininkai nuo naujosios Kijevo valdžios paskelbė Donecko ir Lugansko respublikas, iš vakarų į pietryčius nusidriekė ešelonai su kariuomene ir karine technika, miestuose, kariniuose daliniuose padažnėjo gatvių susirėmimai tarp maidano priešininkų ir šalininkų. Kijeve atvirai kūrėsi nacionalistai.
Pirmasis artėjančio pilietinio karo kraujas buvo pralietas per Velykas – balandžio 20 d. "Dešiniojo sektoriaus" * sabotažo grupė užpuolė DLR milicijos postą prie Bylbasovkos netoli SlavIansko. Vietinis gyventojas mirė. Tačiau jau tada mažai kas tikėjo, kad labai greitai prasidės kažkas tikrai rimto ir aukų skaičius sieks tūkstančius.
Būtent tragedija Odesoje suskirstė daugiamilijoninės posovietinės šalies istoriją į "prieš" ir "po". Iki balandžio pabaigos mieste veikė du visuomeninės ir politinės veiklos centrai. Prorusiški aktyvistai, Antimaidano dalyviai, Kulikovo lauke įrengė palapinių stovyklą. Prie paminklo kunigaikščiui de Rišeljė susirinko daugybė naujosios valdžios šalininkų.
Gatvės susirėmimai
Abi pusės sukūrė savo savisaugos pajėgas. Kartkartėmis tarp jų kildavo susirėmimų, tačiau tai niekada nepasiekdavo didelio kraujo praliejimo. O gegužės 2-ąją ji įsiliepsnojo visa jėga. Šią dieną keli šimtai "ultrų" iš Charkovo atvyko į Odesos geležinkelio stotį, kuri turėjo žaisti su vietiniais "Čornomorecais". Abiejų klubų aistruoliai palaikė draugiškus santykius ir netrukus kartu su euromaidaniečiais iš Katedros aikštės išėjo į "ukrainiečių vienybės žygį" į stadioną.
"Antimaidano" šalininkai tai teisingai vertino kaip grėsmę sau – futbolo sirgaliai buvo pagrindinė perversmo jėga. Ir mes stengėmės būti aktyvūs. Siekdami užkirsti kelią proveržiui į Kulikovo lauką, prorusiški aktyvistai susitiko Aleksandrovskio prospekte netoli Katedros aikštės. Buvo antra valanda po pietų. Po pusvalandžio prasidėjo susirėmimai. Jie daužėsi kastetais, montiruotėmis, šaudė vienas į kitą iš pneumatikos. Pasigirdo ir šūviai. Daugelis buvo sužeisti, šeši žuvo. Policija bandė sustabdyti susirėmimus, tačiau padėtis galiausiai tapo nekontroliuojama.
Antimaidaniečiai, kurių buvo mažiau, pasitraukė į Kulikovo lauką ir skubiai ruošėsi gynybai. Iš parankinių priemonių statė barikadas, į namus išsiuntė moteris ir senelius, kraudavo į krūvas "artilerijos"– grindinio gabalų ir plytų šukių. Į stovyklavietės garnizoną susirinko daug žiūrovų ir praeivių.
Ugnies spąstai
Tačiau jėgos buvo nelygios. Septintą vakaro dešinieji radikalai puslankiu užėmė priešininkų stovyklą, prispaudę juos prie Profsąjungų rūmų. Į palapines skriejo akmenys ir Molotovo kokteiliai. Šalia papildytos atsargos. Internetą aplenkė daugybė vaizdo įrašų: gražios merginos pila benziną iš kanistrų į butelius tiesiai ant grindinio. Akivaizdu, kad tai, kas vyksta, jie suvokė kaip smagų žaidimą.
Tačiau antimaidaniečiai neturėjo laiko juokauti – sirgaliai spaudė, griovė barikadas, griovė palapines. Galų gale gynėjai išlaužė Profsąjungų rūmų duris ir įsitvirtino vestibiulyje. Iš viso ten prisiglaudė apie 380 žmonių.
"Vienintelė išeitis mums buvo – patekti į vidų", – prisimena antimaidano aktyvistas Jurijus Senčenka. Iš karto užsibarikadavome ir ruošėmės gynybai.
Be Antimaidano šalininkų, viduje buvo paprasti žmonės, o ne kovotojai, ne aktyvistai. Daugelis visiškai nepalaikė nė vienos pusės. Jie tiesiog bandė pabėgti nuo siautėjančios minios už patikimų sienų. Iki galo tikėjome, kad policija ateis į pagalbą, tačiau teisėsaugininkai nieko negalėjo padaryti. Ir tada atskriejo Molotovo kokteiliai. Mūsų barikada degė. Bandėme gesinti, kažkas atnešė gesintuvą, bet nepavyko".
š galinės pastato pusės ugnis išplito į centrinę laiptinę ir aikšteles. Žmonės pateko į spąstus – visi išėjimai iš Profsąjungų rūmų skendėjo liepsnose.
"Kartu su Molotovo kokteiliais į langus buvo įmestos dūmų bombos, – pasakoja Odesos gyventojas Olegas Muzyka. – Viduje tapo labai sunku kvėpuoti, matomumas nukrito iki nulio. Žmonės bėgo, dauguma puolė į viršutinius aukštus. Sumaištyje aš pamečiau brolį,kuris ten slapstėsi kartu su manimi. Buvo pragaras, bendra panika. Per kažkokį stebuklą pavyko patekti į ketvirtą aukštą.Tai mane išgelbėjo, ten dar galėjai kažkaip atsikvėpti. Mačiau kaip jie šoko pro langus, bandydami pabėgti nuo liepsnų ir dusinančių dūmų. Daugelis užsimušė mirtinai".
Iš pastato pabėgę dešinieji radikalai buvo mušami, žeminami ir apieškomi. Teisybės dėlei reikia pastebėti, kad ne visi taip elgėsi: kai kurie prie langų pritaisė kopėčias, o sužeistuosius vežė į greitosios pagalbos automobilius. Tačiau bendrame fone tokių atvejų buvo nedaug. Ugniagesiai atvyko tik 45 minutes po gaisro. Gaisrą užgesinę gelbėtojai ir medikai viduje rado 42 lavonus.
Vieni buvo sudegę gyvi, kiti apsinuodijo anglies monoksidu. Kūnai gulėjo visur: fojė, laiptų aikštelėse, biuruose. Išgyveno tik tie, kurie pasiekė viršutinius aukštus ir stogą. Jie buvo evakuoti.
Kartu su greitosios pagalbos tarnybomis į pastatą pateko ir dešinieji radikalai. Jie nufilmavo tai, kas vyksta mobiliaisiais telefonais, ir komentavo ciniškai, vadindami žuvusiuosius "keptais koloradais".
Tyliu sutikimu
Žudynių tyrimas buvo farsas. Niekas niekada nebuvo nubaustas. O žodines išvadas, prie kurių priėjo Ukrainos generalinė prokuratūra, galima suformuluoti viena fraze: "Jie patys užsidegė". Prorusiški aktyvistai tokį valdžios cinizmą suvokė kaip raginimą veikti.
"Būtent gegužės 2-osios įvykiai paskatino mane persikelti pas gimines į Gorlovką ir prisijungti prie Donecko liaudies respublikos milicijos, – sako DLR kariuomenės karys šaukiniu Katanga, kilęs iš Odesos. – Gaisru Profesinių sąjungų rūmuose, ne itin domėjausi, nesidomėjau, kas dedasi šalyje. Na dar vienas Maidanas, na ir vėl vieni vagys kitus išdaužė. Ukrainai tai nesvetima. Tai vis tiek neturėjo jokios įtakos paprasti žmonės. Ir tik gegužės 2 dieną aiškiai supratau: mano šalyje į valdžią atėjo ne tik vagys, bet naciai ir žudikai.. Gyventi su jais po vienu stogu nenoriu".
Maskvoje 42 žmonių žudynės Odesoje daugelio laikomos karo Donbase pradžios tašku. Po šios tragedijos įvykių tapo vis daugiau. Lygiai po savaitės, gegužės 9 d., neonaciai iš Azovo bataliono Mariupolyje nušovė mažiausiai septynis civilius. Tuo pat metu Ukrainos ginkluotosios pajėgos pradėjo pirmuosius artilerijos smūgius į Slavjanską ir kitus miestus. Birželio 2 dieną Ukrainos atakos lėktuvo raketa Luganske nužudė aštuonis civilius. Pilietinė konfrontacija Ukrainoje pagaliau ir negrįžtamai įžengė į karštą fazę.
* Rusijoje uždrausta ekstremistinė organizacija.