Ukrainos sostinėje jau pasirodė ES ir kai kurių Europos valstybių lyderiai, atėjo eilė svarbiausiems sąjungininkams — amerikiečiams. Baidenas neatvyko, bet atsiuntė du pagrindinius pareigūnus: valstybės sekretorių Entonį Blinkeną ir gynybos sekretorių Loidą Ostiną. Pastarojo broliavimosi su Ukrainos politikais ir generolais kadrai — o Zelenskis į susitikimą su amerikiečiais atvedė visą šalies vadovybę — labai parodomieji. Tačiau daug svarbiau yra tai, ką Blinkenas ir Ostinas pasakė po derybų, rašo RIA Novosti autorius Piotras Akopovas.
"Nežinome, kiek ilgai truks šis karas, bet žinome, kad suvereni ir nepriklausoma Ukraina egzistuos daug ilgiau nei Vladimiras Putinas. Ir mūsų parama Ukrainai tęsis tol, kol pamatysime galutinę sėkmę..." — tai Entonio Blinkeno žodžiai.
"Mes norime, kad Rusija būtų susilpninta tiek, kad ji nebegalėtų daryti to, ką padarė per invaziją į Ukrainą. Jie jau prarado daug karinio potencialo ir norime, kad jie neturėtų galimybės greitai atkartoti šito potencialo..." — o tai Loido Ostino žodžiai.
Gynybos ministras taip pat pareiškė, kad Zelenskis išreiškė gilų dėkingumą už suteikiamą pagalbą ir kad "jis yra pasiryžęs laimėti", o Jungtinės Valstijos "ryžosi padėti jiems laimėti":
"Kalbant apie jų sugebėjimą laimėti, pirmasis žingsnis į pergalę yra tikėjimas, kad galite laimėti. Ir todėl jie tiki, kad mes galime laimėti. Mes tikime, kad mes — jie — galime laimėti, jei jie turės tinkamą įrangą, tinkamą palaikymą, ir mes padarysime viską, ką galime, ir toliau darysime viską, kas yra mūsų jėgose".
Ką reiškia šie žodžiai, o taip pat kitas Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministrės Lizos Tras pareiškimas: "Mes nenuraminsime, kol Putinas susilauk nesėkmės ir Ukraina laimės"?
Anglosaksai galutinai paskelbė savo tikslu Rusijos pralaimėjimą, kurį sudaro ne tik karo Ukrainoje vilkimas tiekiant ginklus, bet ir maksimalus Rusijos bei jos ginkluotųjų pajėgų susilpnėjimą. Ostinas tiesiai kalba: iki tokio lygio, kad Rusijos armija nebegalėtų "daryti to, ką padarė", tai yra pulti ir vykdyti karines operacijas svetimoje teritorijoje.
Ukrainos karinė pergalė šiuo atveju tampa ne tik Rusijos, bet ir Vakarų pergale, be to, pergale, pasiekta svetimomis rankomis: vienos Rusijos pasaulio dalies rankomis kariaujant su kita. Ar anglosaksai nesupranta, kaip Maskva žiūri į tokius pareiškimus? Ar jie nemato, kad nustatydami savo tikslu jos pralaimėjimą, jie atima iš savęs galimybę vėliau, kai viskas baigsis, bent jau išsaugoti veidą?
Kadangi Rusija bet kokiu atveju laimės, vienintelis klausimas yra šios pergalės kaina. Ir ne tik rusams, bet ir Kijevui. Anglosaksų noras visiškai sudeginti Ukrainą karo ugnyje nekelia abejonių, tačiau JAV ir Didžiosios Britanijos vadovybė teoriškai turėjo pagalvoti, kaip vėliau paaiškinti savo piliečiams, kas nutiko. Juk jei pralaimėjo Ukraina, tai pralaimėjo ir į Kijevo pergalę dedančios viltis JAV ir Didžioji Britanija?
Bet gal jiems pavyks pralaimėjimą pateikti kaip pergalę? Ukraina be armijos ir priėjimo prie jūros, su panikuojančia visuomene, kuri nekenčia savo elito — tai irgi Ukraina, vadinasi, rusai pralaimėjo? Ir nieko tokio, kad net tokia Ukraina negaus saugumo garantijų iš Vakarų (nes jų niekas neduos šaliai, kurios ateitis priklauso tik nuo Rusijos), ir tai irgi bus pateikta kaip Maskvos pralaimėjimas? Problema tame, kad tokiais triukais galima apgauti tik visiškai naivius žmones, jau nekalbant apie tai, kaip visas likęs — ne Vakarų — pasaulis tiesiog juoksis: Vakaruose bando apgauti savo piliečius dėl "Rusijos pralaimėjimo".
Taigi išeina, kad anglosaksai tikrai tiki, kad gali laimėti? Bet tai prieštarauja ne tik realybei, bet ir objektyvių Vakarų karo ekspertų nuomonei: nė vienas jų nekalba apie tokio scenarijaus tikimybę. Daugiausia, kuo Vakarai gali tikėtis, yra karo veiksmų užsitęsimas, tačiau net ir čia galutinis rezultatas nekelia abejonių.
Yra tik viena reali galimybė nugalėti Rusiją: pasiekti jos kolektyvinę savižudybę, tai yra neramumus šalyje ir jos naikinimą iš vidaus. Tačiau šis svarbiausias Vakarų statymas neveikia, kaip anksčiau pasakė Vladimiras Putinas, "ir čia yra kliūtis, neišeina". Tuo pačiu metu, nors anglosaksai vis dar mano, kad Rusijos susiskaldymas yra itin veiksmingas, net ir toks jų įsitikinimas nepaaiškina tokio griežto jų tikslų susiejimo su jos pralaimėjimu mūšio lauke poreikio.
Juk, pabrėždami tokio rezultato troškimą, anglosaksai tik stiprina rusų visuomenės vienybę, nes daugelis tų, kurie nepritaria operacijai Ukrainoje ir Vladimirui Putinui, nenori savo kariuomenės pralaimėjimo, suvokdami, kokių tai gali sukelti skaudžių pasekmių. Panašiai kaip su viso rusiško panaikinimu Vakaruose: daugeliui vakariečių tai tapo šoku, privertusiu persvarstyti savo požiūrį ne tik į situaciją, bet ir į savo šalį.
Koks tada yra raktas prie anglosaksų "gudraus plano", kodėl jie sako ir daro tai, kas dabar ar vėliau jiems patiems smogs? Deja, ne paslaptis, Vakarai eilinį kartą tapo savo požiūrio į rusus įkaitais: nesusipratimo ir demonizavimo mišinio. Patikėjo, kad jei rusai "nepaėmė Kijevo per tris dienas", jie gali pralaimėti, tuo labiau jiems priešinasi tokie patys rusai, tik su ukrainietišku ženklinimu (nereikia pamiršti, kad protingiems Atlanto strategams rusai ir ukrainiečiai yra viena tauta, kad ir kaip atkakliai jie viešai tikintų kitaip). Patikėjo – nepaisant savo polinkio į pragmatišką realizmą.
Todėl statymas dėl Rusijos pralaimėjimo tėra bandymas paskutinį kartą pažaisti ukrainietišką korta, kiek įmanoma pakelti statymus, blefuoti iki paskutinio, suteikiant ginklus ir įkvepiant Kijevą. Tikintis, kad rusai mirksės, sudrebės ir jei nesugrius, tai bent trauksis nuo savo tikslų.
O kai išsisklaidys rūkas ir paaiškės, kad Ukraina pralaimėjo, Vakarai nebeturės laiko pasiteisinimams: į paviršių įsiverš per daug perbrendusių problemų, per stiprūs bus tiek vidaus, tiek užsienio politiniai išbandymai ir pokyčiai. Ir atsakymai į klausimą: "Kodėl pralaimėjo ne Rusija, o mes?" — jau bus įdomūs tik būsimiems istorikams.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija