Lietuvos žiniasklaida džiugiai praneša, kad gegužės 9-osios išvakarėse prie Lietuvą nuo nacių išlaisvinusių sovietų karių kapų paminklų atėjo mažiau žmonių nei metais anksčiau. O raudonų gvazdikų pasirodė mažiau nei įprastai.
Išvakarėse autorius kalbėjosi su keliais vyresnio amžiaus Lietuvos gyventojais, kurie pergalės dieną visada pagerbdavo žuvusiųjų atminimą. Išgirdo nevilties ir baimės natas. Lietuvoje dar anksčiau ypatinga pagarba sovietų kariams neišsiskyrė valdantysis elitas – konservatoriai ir liberalai, o 1945 metų gegužės 9-oji buvo vadinama ne Pergalės diena, o "sovietinės okupacijos" pradžia.
Buvo net priimtas įstatymas "Dėl sovietinės okupacijos neigimo", pagal kurį piliečiai, kurie viešai šlovina sovietinę praeitį, gali būti patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn. Atskiras įstatymas visoms Lietuvos vyriausybėms, nepaisant jų politinių pažiūrų, buvo priimtas Rusijos, kaip TSRS teisės perėmėjos, daugiamilijoninių "okupacijos kompensacijų" reikalavimu.
Nepaisant to, kad pusę amžiaus, kai Lietuva buvo Tarybų Sąjungos dalis, šalis tapo "TSRS vitrina", buvo pastatytos aukštųjų technologijų įmonės, naujausia Ignalinos atominė elektrinė, didžioji dauguma gyventojų gavo atskirą būstą miestuose ir miesteliuose.
Ir už visa tai – neapykanta ir panieka sovietinei praeičiai. Ir jei anksčiau, įstodami į Europos Sąjungą, vietiniai nacionaliniai patriotai bandė kažkaip paslėpti šią neapykantą – prisidengti civilizuotais europiečiais, tai 2014-aisiais buvo nuimtos visos kaukės. Karas Donbase tapo lakmuso popierėliu Baltijos rusofobijai.
O 2022 metų vasario 24 dieną pradėta Rusijos specialioji karinė operacija tapo apoteoze. Politinė Ukrainos parama, ginklų tiekimas, visokių sankcijų Rusijai sugalvojimas ir net atviras kišimasis į Rusijos Stačiatikių Bažnyčios reikalus, o pastarosiomis dienomis sovietų karių memorialų dekomunizavimas tapo savotiška konkurencija tarp Lietuvos politinio elito.
Kas garsiau ir greičiau nuvers skulptūras nuo postamentų prie sovietų karių, savo gyvybes paaukojusių už Lietuvos laisvę nuo nacių užpuolikų, kapų. Vilniaus meras Remigijus Šimašius savo pirmąją kadenciją pradėjo 2015 m., kai nuo sostinės Žaliojo tilto buvo nugriautos keturios socialistinio realisto skulptūros.
O savo kadenciją baigti meras ketina nugriaudamas paminklą Antakalnio kapinėse. Tuo tarpu Palangos meras vėl išsakė savo seną svajonę ne tik nugriauti paminklą sovietų kariams, bet ir atkasti jų palaikus bei perkelti iš miesto centro į pakraščius. O likus kelioms dienoms iki Pergalės dienos, slaptosios tarnybos, Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos vyriausybė pradėjo intensyviai eskaluoti temą apie galimas provokacijas gegužės 9 dieną visose Lietuvos karių kapinėse.
Žibalo į ugnį įpylė ukrainiečių pabėgėliai, kurie Lietuvoje ne šiaip sau lepinami, o dievinami.
"Taigi, kaip tokioje įtemptoje situacijoje neatsipalaiduoti ir nepakliūti į provokatorių pinkles?" – paklausė autoriaus išsigandę sostinės gyventojai.
Ir patys atsakė, kad geriau jiems tyliai ateiti gegužės 8-ąją ir padėti gvazdikų ant karių kapų, nei žiūrėti į juokdarių išdaigas ir į geltonus-mėlynus plakatus suvyniotų ukrainiečių pabėgėlių šauksmus ir prakeiksmus taikių Lietuvos piliečių atžvilgiu. Beveik taip ir įvyko.
Vilniaus mero nurodymu buvo pastatyti stendai, kuriuose naciai buvo lyginami su kareiviais išvaduotojais, o policija sekė ne provokatorius, o kad, gink Dieve, kur nors nepamatytų simbolių Z ir V ar Georgijaus juostos. Bet kokios kalbos ir mitingai buvo uždrausti iš anksto, o Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Vilniaus-Lietuvos vyskupijos dvasininkams primygtinai "rekomenduota" atsisakyti melstis sovietų karių laidojimo vietose. Tačiau net ir šiame gąsdinimo fone gegužės 9-ąją tūkstančiai lietuvių prie paminklų atėjo su raudonais gvazdikais – Didžiosios Pergalės simboliu.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.