Filipinai palaidojo spalvotosios revoliucijos palikimą

Geras dalykas atsitiko tolimuose Filipinuose. Esmė ne taьу, kad prezidento rinkimus laimėjo prorusiškas kandidatas, o tai, kad pralaimėjo aiškiai proamerikietiškas kandidatas
Sputnik
Kalbant apie dviejų pagrindinių konkurentų pozicijas dabartinėje įnirtingoje rinkimų kovoje, tai nugalėtojas Ferdinandas Markosas yra subalansuotos ir apskritai draugiškos politikos Kinijos atžvilgiu šalininkas ir tik šia prasme netiesiogiai yra "savasis" rusams. Tačiau jam pralaimėjusi žmogaus teisių aktyvistė Leni Robredo yra tiek "amerikietiška mergaitė", kad galėtų įtempti savo šalį į bet kokį aljansą su JAV ir taip pakeisti jėgų balansą visame regione, rašo RIA Novosti autorius Dmitrijus Kosyrevas.
Tačiau užsienio politika kampanijoje visiškai nefigūravo. Buvo kažkas svarbesnio — ir taip pat pasaulinės reikšmės. Prieš mus — unikalus atvejis, kai žmogus daromas prezidentu faktiškai tik jo vardo — tiksliau, jo tėvo, taip pat Ferdinando Markoso, Filipinų prezidento 1965–1986 m., — dėka.
Filipinų prezidentas Ferdinandas Markosas su žmona Imelda Markos Los Andžele, JAV
Jau seniai buvo pastebėta, kad dabartinis, jaunesnis, 64 metų Markosas nėra geriausias kalbėtojas pasaulyje ir jo mitingai nebuvo itin įspūdingi. Tiesa, jo komanda kompetentingai surengė kampaniją, remdamasi socialiniais tinklais.
O Leni Robredo — tai buvo priešrinkiminių technologijų fejerverkas su daugybės tinklinių savanorių organizacijų kūrimu ir šimtų tūkstančių žmonių išvedimu į gatves. Naujausia Amerikos klasika — ir vis dėlto visa šalis nepalaikė Leni.
Ferdinando II politinė biografija nėra grandiozinė: na, jis buvo senatorius. Jis sužavėjo šalį gražiais pažadais? Ne. Dviejų kandidatų rinkimų platformos labai nesiskiria: abu pasisakė už visa, kas gera. Paprastai tai labai filipinietiška, kai partijos ir judėjimai kuriami ne pagal kokią nors atskirą ideologiją, o aplink asmenybes, jų elgesio stilių. Tada atitinkamos partijos susilieja, išsilieja, išnyksta — atsižvelgiant į jų lyderių politinius zigzagus.
Apskritai, reikalas, kartosime, yra beveik tik jo tėvo varde. Ir čia prasideda įdomiausias. Jei pažvelgsite į kokią nors Vakarų žiniasklaidą, bent jau šitą, perskaitysite ten nuobodų standartinį nuosprendį: prezidentas Ferdinandas Markosas buvo korumpuotas diktatorius, kuris be kito ko valdė, naudodamas karo padėtį, ir sunaikino savo oponentus, jis kaltas dėl visiškos korupcijos, plėšė šalį ir panardino ją į visišką krizę, po kurios 1986 metais jį nuvertė pasipiktinusi tauta, kuri šiuo maištu parašė šviesią Filipinų istorijos knygos puslapį.
"ABC News": Amerika įvardijo naują pagrindinę grėsmę pasaulinei finansų sistemai
Ši ideologija buvo įtikinama patiems filipiniečiams nuo tų šviesių 1986 metų, beveik nuo vaikų darželio. Tačiau jai pamažu tampate filipiniečių visuomenės dalimi, tai su nustebimu pastebite, kad vis daugiau žmonių jums slaptai šnabžda: tai buvo aukso amžius. Jei šalis gyveno gerai ir pasiekė ką nors verto, tai buvo tik Markosui valdant ir Markoso dėka.
Matyt, viena po kitos ištisos kartos žmonių, stebėdamos tai, kas jiems nepatinka savo šalyje, po nosimi burbėjo: "Markoso jums nėra". Ir štai dabar atsitiko: "Filipinai išprotėjo" ir išrinko antrąjį Markosą — siekdami atkurti teisingumą.
O tai, jei kalbėti jau ne apie Filipinų, o apie mūsų dienų pasaulinę istoriją, yra grandiozinis pasaulinės reikšmės įvykis, kuris negali nedžiuginti Rusijos.
Pažiūrėkime, kas atsitiko: gana didelės šalies žmonės, nepaisydami ilgo ir didžiulio spaudimo smegenims, išmetė spalvotųjų revoliucijų ideologijos likučius. Be to, ši ideologija sprogo ten, kur ir prasidėjo.
"Viduje jie naciai": Paleckis paaiškino sovietinių paminklų griovimą Lietuvoje
Specialistai sako, kad kur nors Lotynų Amerikoje buvo ir repeticijos, bet apskritai pirmoji galinga ir efektyvi spalvų revoliucija — tai tie patys 1986 metai ir tie patys Filipinai. Beje, jie vadinami spalvotais, nes revoliucionieriai naudoja tam tikrą spalvą, kad sutelktų savo gretas ir vaizdiniams efektams masinėse akcijose. Filipinuose buvo geltona.
Tais metais geltonais tapdavo pagrindiniai sostinės prospektai, į kuriuos išėjo šimtai tūkstančių demonstrantų, pareiškusių, kad ką tik praėję prezidento rinkimai buvo pavogti iš žmonių. Ir tik nedaugelis tada šnabždėjosi, kad iš tikrųjų šalis eilinį kartą balsavo už Markosą, o maištavo daugiausia sostinė: tipiška visų vėlesnių revoliucijų technologija. Bet ką pasakysi prieš šią geltoną upę? Beje, dabar Leni Robredo pabandė dar kartą panaudoti spalvų technologiją, tik jos spalva buvo rožinė. Tačiau šalis vėl balsavo už Markosą.
Toje pačioje vietoje, Filipinuose, ir tuo pačiu metu, 1986 metais, buvo sukurta ideologema su pavadinimu "kruvinas diktatorius". Vėliau pasaulyje pasirodė dešimtys tokių žmonių, tačiau būtent Markosas buvo paskirtas pirmuoju pagal laiką. Šiandien normalioje šalyje ir normalioje visuomenėje visa tai jau sukelia juoką: jis per ilgai kabinasi į valdžią, yra iš proto išėjęs ir izoliuotas nuo šalies artimo piktadarių rato, jis gniuždo oponentus... Bet pagrindinis ir privalomas dalykas — jis vagia. Ten ir tada gimė mintis apie šalį plėšantį "draugų kapitalizmą", tačiau pačiam diktatoriui teko neštis milijardus pinigų asmeniškai sau. Na, o šviesios ir puikios JAV ir šiandien lyderiauja kryžiaus žygyje prieš korumpuotus pareigūnus (žinoma, užsienius).
"Kartoja JAV idėją": Rusija sureagavo į Lietuvos Seimo rezoliuciją
Ekonomistai jau seniai išsiaiškino, kad 1985–1986 m. Filipinus užklupusi finansinė krizė kilo ne dėl Markoso kaltės, o dėl finansinės konjunktūros. Bet vienaip ar kitaip, dešimties milijardų dolerių valstybės skola tuomet buvo katastrofa — tokia būtent tokia pavogtų pinigų suma, buvo priskirta asmeniškai Markosui.
Ar reikia kalbėti, kad jau po revoliucijos pas jį ir jo įpėdinius nerasta jokių dešimt milijardų. Ne tai, kad Markosas buvo angelas, nieko nerepresavo ir nieko neplėšė (ginčai šia tema vis dar vyksta), bet "kovotojų su korupcija" burbulas pasirodė negražiai išpūstas ir skirtas labai paprastiems protams.
Beje, dabartinis rinkimų nugalėtojas negali patekti į JAV, nes ten jis ir jo šeima iki šiol bylinėjasi dėl jų turto konfiskavimo teisėtumo. Atrodo, kad tai antras kartas pastarojoje istorijoje, kai kažkokia tauta išrenka lyderį, kuriam taikomos JAV sankcijos. Pirmasis atvejis — Indijos ministras pirmininkas Narendra Modi, kuris, nepaisant sankcijų, jau lankėsi Jungtinėse Valstijose eidamas savo pareigas, sukėlęs didelį šios šalies indų bendruomenės entuziazmą.
Grįžkime prie klausimo apie spalvotųjų revoliucijų ideologiją: ji buvo sukurta trečiojo pasaulio visuomenėms ir nukentėjo nuo primityvumo, jei ne idiotizmo. Bet ji dirbo ilgą laiką. Tik šiandien reikia būti tauta su visiškai sumušta galva, kad patikėtų šia seniena. Bet kuriuo atveju istorinis teisingumas yra tame, kad būtent filipiniečiai šiai ideologijai įvykdė masišką egzekuciją.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija