VILNIUS, gegužės 14 — Sputnik. Tie, kuriems ši santrumpa leido suprasti (No OPEC), kad jis buvo nukreiptas prieš naftą eksportuojančias šalis, viską suprato teisingai: dokumentas leis JAV Teisingumo departamentui paduoti OPEC nares į teismą dėl antimonopolinių įstatymų pažeidimų, rašo RIA Novosti autorius Davidas Narmanija.
Rusijoje mėgsta su ilgesiu prisiminti riebius 2000-uosius metus, kai nafta kainavo daugiau nei 100 dolerių už barelį, tačiau pamiršta, kad dar prieš pusę amžiaus ji kainavo tik tris dolerius. Todėl pradėsime nuo trumpo istorinio ekskurso — ne dėl moralizuojančio raginimo "vertinkite tai, ką turite", o dėl pamokų, kurias Baidenas, būdamas tuo metu dar gana jaunas žmogus, matyt, praleido.
1973 metų spalį tarp arabų valstybių ir Izraelio kilo karas. Jis truko tik 17 dienų, tačiau jo pasekmės palietė visą pasaulį, kai naftą eksportuojančios Vidurio Rytų šalys paskelbė, kad neparduos kuro niekam, kas parėmė Tel Avivą — JAV, Britanijai, Kanadai ir daugeliui kitų. Šis embargas tęsėsi tik iki 1974 metų kovo mėnesio, tačiau išprovokavo didelių problemų ne tik aukščiau išvardintoms valstybėms, bet ir pakeitė visą pasaulį, amžiams suteikęs naftai ypatingą vaidmenį ir pakeitęs jos kainą: per metus ji išaugo keturis kartus ir pasiekė 12 dolerių už barelį.
Žinoma, dabar lūkesčiai dėl keturgubos kuro kainų šuolio atrodo naiviai, tačiau prieš penkiasdešimt metų niekas negalėjo numatyti, kaip klostysis įvykiai. O atskiros detalės ir sutapimai atrodo kaip istorinės komedijos žanro krizė.
1973 m. lapkritį JAV prezidentas Ričardas Niksonas pranešime Kongresui pareiškė: "Artimiausiu metu būsime priversti naudoti mažiau energijos (šilumos, elektros, benzino), tačiau ilgalaikėje perspektyvoje turėsime vystyti naujus energijos šaltinius, kurie leis mums patenkinti savo poreikius, nepriklausančius nuo kitų valstybių". Toje pačioje kalboje jis paragino amerikiečius rečiau naudotis automobiliais arba bent jau važiuoti lėčiau, kad sunaudotų mažiau benzino.
Po keturiasdešimt devynerių metų Džo Baidenas pakartoja jo raginimą labai panašiai, ragindamas amerikiečius persėsti į elektromobilius, o jo kolegos iš Europos pataria savo bendrapiliečiams taupyti iš daug labiau pažįstamų ir reikalingesnių dalykų, tokių kaip dušas ir asmeninė higiena. O juk dokumentas dar nepasirašytas, o Vašingtonas ir Briuselis toliau patiria antirusiškų sankcijų dėl specialios operacijos Ukrainoje pasekmes.
Kodėl į galvą ateina analogija su 1973 m. naftos embargu? Todėl, kad Baidenas, tokiais metodais kovodamas dėl kuro kainų mažinimo, rizikuoja pasiekti priešingą rezultatą.
Tiesą sakant, pati iniciatyva su NOPEC nėra nauja — JAV bandoma ją prastumti jau du dešimtmečius. Arčiausiai iki puoselėjamo tikslo priėjo 2007 m., kai dokumentas buvo pratemptas per dvejus Kongreso rūmus, tačiau jį vetavo tuometinis prezidentas Džordžas Bušas — jaunesnysis.
Kaip tiksliai Amerikos teismai JAV teisingumo departamento sprendimu teis kitas šalis, kol kas neaišku. Galimos sankcijos lieka neaiškios. Bene drastiškiausia iš jų galėtų būti turto įšaldymas, su kuriuo neseniai susidūrė Rusija.
Tačiau vargu ar toks žingsnis bus staigmena kokiam nors OPEC+ nariui. Visas pasaulis puikiai supranta organizacijos kartelinį pobūdį, todėl pompastiški Vašingtono šūksniai, kad naftos eksportuotojai trukdo kapitalizmo plėtrai, gali nustebinti tik savo netinkamumu: neva, na taip, jie susitaria, nes naftos rinka jų rankose ir jie nenori jos parduoti už 20 dolerių už barelį, kai gali parduoti už 70, 80 ar net 100.
JAV yra vienintelė didelė naftos gamintoja, neįtraukta į OPEC+ susitarimą. Tuo pačiu metu, po skalūnų revoliucijos, Amerika pamažu išsiveržė į pirmą vietą pagal gamybą, tačiau eksportuotojų reitinge užima tik kuklią 12-ąją vietą, daugiau nei šešis kartus atsilikdama nuo Saudo Arabijos ir beveik penkis kartus nuo Rusijos. Reikalas tame, kad skalūnų kuro savikaina yra daug didesnė nei įprastos naftos. Todėl didžiosios Amerikos naftos kompanijos nėra entuziastingai nusiteikusios dėl galimo įstatymo priėmimo — šiuo žingsniu Baideno administracija įvarys save į zugzvangą: juodojo aukso kainos kilimas gali sukelti eilinę pasaulinę energetikos krizę, o jo kainos sumažėjimas pakenks gamintojams šalies viduje. O ekoaktyvistų, įnirtingai kritikuojančių skalūnų gavybą, eitynių energija toli nenuves. Panašu, kad Baltieji rūmai šį teiginį nori išbandyti praktikoje.
Akivaizdu, kad viena pirmųjų įstatymo projekto aukų, jei jis bus priimtas, gali tapti Saudo Arabija. Rijadas taip pat tai supranta, todėl kai 2019 metais buvo svarstomas panašus dokumentas, jie pareiškė, kad jei dokumentas bus priimtas, yra pasirengę atsisakyti dolerio naudojimo naftos sutartyse. Šiuo atžvilgiu žiniasklaidos kovo mėnesio pranešimai, kad Kinija ir Saudo Arabija diskutuoja apie galimybę atsiskaityti už degalus juaniaias, dabar įgyja visiškai naujas spalvas.
Tuo pačiu metu skilimas tarp Artimųjų Rytų ir globalių Vakarų darosi vis aiškesnis. JAV politika konflikto Jemene ir skandalo su Džamalo Chašogi nužudymu fone Džo Baideno kontaktus su Muhammadu bin Salmanu — faktiškai Saudo Arabijos lyderiu — padarė neįmanomais. Amerikos politikos patriarchas bent jau kovotojų už socialinį teisingumą akivaizdoje netrokšta atsisakyti visko šviesaus gynėjo įvaizdžio. O jaunas ambicingas Artimųjų Rytų princas supranta, kad jo valdymo metu įvyks globalūs pokyčiai. Tokioje situacijoje labai svarbu atsidurti stovykloje tų, kurie iš didžiosios akistatos išeis laimėtoju.
Šiuo atžvilgiu įdomus simptominis "The Telegraph" straipsnis, kurio pavadinime Saudo Arabija vadinama "Рutin's poodle". Daugeliu atvejų tai turėtų būti verčiama kaip "Putino lakėjus", tačiau panašu, kad kalbant apie arabų šalį, žodžių žaismas su galimu vertimu "Putino pudelis" nėra atsitiktinis: šuo vis gi ne labai gerbiamas gyvūnas islame.
Tokią smulkią šlykštybę galima paaiškinti. Saudo Arabijos nutolimo nuo atsiskaitymų doleriais perspektyva kartu su Kremliaus jau priimtu sprendimu už dujas atsiskaityti rubliais pila vandenį ant vieno malūno: iš dolerio atimamas rezervinės valiutos statusas. Šis žingsnis ženkliai apribos JAV sankcijų instrumentus, o taip pat (kas Vašingtonui daug skaudžiau) atims galimybę vidaus ekonomines problemas spręsti banalia emisija, už kurią sumoka visas pasaulis. Be to, neskubantys priimti naujos apčiuopiamos realybės rizikuoja likti po Amerikos ekonomikos didybės griuvėsiais.