Kiekvienas paradas — vis didesnis. O jo skleidžiamos "tiesos" vis labiau smelkiasi į visuomenę. Pats LGBT eitynių Lietuvoje autorius Vladimiras Simonko atvirai šituo džiaugiasi. Ir iš tiesų, geruoju ar bloguoju — šitai matyti.
Pavyzdžiui, 2010 metų gegužę įvykusią pirmąją mūsų krašte LGBT eiseną pasitiko daugiatūkstantinės protestuotojų minios, fiziškai neleidusios paradui pasiekti netoli CUP buvusio finišo taško. Pačių parado dalyviu geriausiu atveju tebuvo apie 300, kurių absoliučią daugumą sudarė į Vilnių suvažiavę užsieniečiai. O visuomenė buvo tikinama, kad eisenoje jokių nuogybių ar šiaip (bent atvirų) nešvankybių nebus. Esą tai — tik ramus, "padorus" renginys, kurio metu tam tikri piliečiai reikalauja sau deramų teisių... Žiniasklaida tada dar bandė laikytis "neutraliai", per daug parado neliaupsindama.
2013 metais buvo žengta toliau. Be to, kad į paradą atvyko keliais šimtais daugiau, jiems buvo leista vaikščioti Gedimino prospektu. Visais kitais atžvilgiais parado formatas per daug nesiskyrė nuo pirmojo. O ir tuomet, nors jau kukliau, liaudies nepasitenkinimas prasiveržė. Lukiškių aikštėje LGBT ideologijos priešininkai buvo tiesiog vaikomi raitosios policijos. Atrodytų, nieko, bet ledai jau lūžo...
Tai kuo aiškiausiai atsiskleidė 2016 metais, kai tuo pačiu Gedimino prospektu perėjo per 3000 LGBT šalininkų, o prieš juos protestuoti susirinko vos vienas-kitas šimtas nepatenkintųjų. Eitynių dalyvių išvaizda, kaip ir elgesys tapo dar labiau provokuojami. Renginys jau panašėjo į Vakaruose matomus "gėjų festivalius". Pasipriešinimas pasirodė graudžiai juokingas. Dėsninga, kad jis buvo išjuoktas tada jau kone atvirai į LGBT pusę stojusių sisteminės žiniasklaidos organų. Kitokių seksualinių orientacijų propaguotojai šventė pergalę.
Bet šiais, 2019-aisiais metais, buvo pasiekta dar viena nauja viršūnė. Į 10 000 dalyvių, tarp jų ir liberalų, socialdemokratų ir konservatorių politikų, sutraukusį paradą "tolerancijos" šaukliai rinkosi kone lyg į viešą orgiją. Pusnuogiai "gėjai", išsidažę, moterų drabužiais apsirengę barzdoti vyrai, krūtis apsinuoginusios lesbietės ir pan. — štai kokie perliukai puošė šiųmetinį "Baltic Pride" paradą. Žymesnio protesto nebuvo apskritai. O didieji žiniasklaidos kanalai jau atvirai, arba net oficialiai (pvz. "15 min") rėmė LGBT eiseną.
Visa tai tik parodo, kaip paradai, tapdami vis didesni, kartu tampa vis nuogesni, t. y. kiekvieną kartą vis atviriau tyčiojasi iš anksčiau Lietuvoje įprastų elementarių žmogiškos moralės normų.
Vakarų imperializmas — po vaivorykštės vėliava
Ar tuo reikėtų stebėtis? Iš tiesų ne. Ne atsitiktinumas, kad LGBT paradai Lietuvoje prasidėjo kone prieš dešimtmetį. Per tą laiką Lietuva išties labai pasikeitė.
Po 2009-ųjų ekonominių sukrėtimų kaip niekad daug krašto gyventojų tapo ekonominiais migrantais Vakaruose. Aktyviausiųjų daugumai pasitraukus, likusiųjų tarpe įsivyravo tie, kurie labiausiai pritapo prie tuo metu vykusios krašto integracijos į ES. Ne vien ekonomiškai, bet ir politiškai bei kultūriškai.
O į šią "kultūrinę" programą, be abejo, įėjo ir LGBT judėjimas su visomis iš jo plaukiančiomis pasekmėmis. Anksčiau didžiųjų imperijų ekspansija vykdavo po juodais kryžiais, svastikomis ir nė kiek nemaskuota prievarta. Tačiau amerikietiškoji imperija XXI amžiuje renkasi kitą prieigą — plėsti savo galią minkštu ir pūkuotu pavidalu pateikiamų "laisvės ir demokratijos" vertybių eksportu, visus jų nepriimančius kaltinant tariamu "uždarumu", "netolerancija" ir t. t.
Štai Artimųjų Rytų šalyse žmonės gyvena, laikydamiesi savų tradicijų ir nuostatų, į kurias niekaip neįeina nei homoseksualizmo, nei apskritai seksualumo demonstravimo viešose vietose kultas. Todėl JAV politikai nepaklūstančios regiono šalys (pvz. Iranas) vaizduojamo, kaip priklausančios kažkokiai "blogio ašiai". Nenuostabu, kad 2019 m. JAV pasižadėjo visame pasaulyje ginti "seksualinių mažumų teises" — juk tai ne prastesnis pretekstas būsimiems karams, nei Bušo paskelbtas "karas prieš terorizmą"!
Šiandien Vakarų imperializmas žengia į pasaulį su vaivorykštine vadinamosios tolerancijos vėliava. O Lietuva, tapusi tam tikra, nors periferine šios imperijos dalimi, atitinkamai ją perėmė. Apriboti LGBT ir panašių reiškinių propagandą, kaip yra, pavyzdžiui, Rusijoje, mūsiškiams politikieriams juk būtų "ne lygis"... Todėl tęsiama "iš viršaus" vykstanti priverstinė krašto liberalizacija.
Po 4-ojo parado — LGBT diktatūros ženklai?
Visgi šį procesą lydi kai kurie ne itin "liberaliai" atrodantys momentai. Pavyzdžiui, didmiesčių gatvėse spėjo pasirodyti plakatai su tokiu užrašu: "Tu, policija, NVO: VISI KARTU. Stabdykime neapykantos nusikaltimus prieš LGBT asmenis. Nedelsk! Atsisiųsk programėlę ir pranešk!"
Taip gyventojai kviečiami į išmaniuosius telefonus parsisiųsti kažkokią specialią programą, skirtą visiems LGBT ideologijai nepritariantiems asmenims skųsti kaip tariamus "homofobus", "neapykantos kurstytojus", žodžiu, įstatymo pažeidėjus. Taip Lietuvoje pradeda veikti vakarietiškos "netolerancijos netolerantiškumui" schema. Į kurią, kaip matome Vakaruose, įeina ir vaikų mokymas apie LGBT, ir prieš nepritariančius tėvus nukreiptos sankcijos...
Išniekinta Žemaitė — išniekinta Lietuva
Visas šias grožybes išties simboliškai, nors ir liūdnai vainikavo viena 2019-ųjų "Baltic Pride" detalė: kaip dvi neaiškios orientacijos merginos ant Gedimino prospekte stovinčios lietuvių literatūros klasikės Žemaitės skulptūros pritvirtino vaivorykštinę LGBT vėliavą... Kartu su pačia Lietuva išniekintas ir istorinis paminklas.
Lyg patriarchalinio XIX amžiaus Lietuvos kaimo realijas apsakiusi bei kritikavusi, už moterų lygiateisiškumą vyrams pasisakiusi rašytoja būtų turėjusi ką nors bendra su XXI amžiaus seksualinių mažumų ideologija...
Apie tai čia nediskutuosime. Tik prisiminsime, kad Žemaitė, žlugus carinei valdžiai, tikėjosi geresnio gyvenimo Lietuvai ir lietuvių tautai. Tačiau 1921 m., grįžusi iš emigracijos JAV, ne be nusivylimo pripažino: "Į Lietuvą grįžau, Lietuvos neberadau". Tokį įspūdį jai paliko savanaudžių politikierių ir verteivų užvaldyta neva nepriklausoma tarpukario Lietuva.
Įdomu, ką Žemaitė pasakytų šiandien, jei matytų kone tą patį, tik dar su papildomu, "liberaliai tolerantišku" LGBT prieskoniu? Į šį klausimą teatsako sau pats skaitytojas.
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
