Neseniai pasirodė vieno iš mūsų landsberginių "influencer'ių", aršaus "Žmonių partijos" šalininko, Romo Sadausko-Kvietkevičiaus straipsnis su antrašte "Geriau negu visus sučipuoti — skiepų pasas, susietas su veidų atpažinimo sistema", kuriame šis veikėjas svajoja apie tokių gyventojų sekimo priemonių įvedimą Lietuvoje.
Anot Sadausko-Kvietkevičiaus, atšalę orai padarė, ko negalėjo padaryti nei šauliai, nei policija: mažėjanti COVID-19 užsikrėtusiųjų statistika daug ką ves prie intuityvios minties apie karantininių ribojimų švelninimą; tačiau Kvietkevičiui tai nepatinka, nes laisvai judėti ir keliauti turėtų turėti teisę tiktai pasiskiepijusieji. Vis dėlto, vadinamieji "skiepų pasai", kokie šiandien siūlomi ES, jam atrodo nepraktiškas sprendimas:
"Popierinė pažyma ar laminuota kortelė, liudijanti, kad priklausote pranašesnei žmonių kastai, kuriai nereikia bijoti koronaviruso, vis dėlto yra baisiai nepatogios. Jas galima pavogti ar pasiskolinti iš kito asmens, pamesti arba sugadinti. Skaitmeninių technologijų amžiuje tokie sprendimai slegia savo archajiškumu, tarsi vien grynuosius pinigus priimanti degalinė atokiame šalies pakraštyje", — teigia jis.
Ir nors skiepų pasų nepalaiko, patsai jų principas Sadauskui-Kvietkevičiui priimtinas; tiesiog reikia kitokio praktinio įgyvendinimo būdo. Šis veikėjas siūlo panaudoti išmaniuosiuose telefonuose jau plintančią veido identifikavimo (angliškai: "Face ID") technologiją — kad šioji būtų taikoma viešose vietose "sertifikuotiems" asmenims atskirti nuo visų likusiųjų (t. y. nesertifikuotųjų, nepasiskiepijusiųjų).
Štai, paties Kvietkevičiaus žodžiai:
"Manau, kad jau atėjo laikas labiau pasitikėti savo valstybe ir virtualų COVID-19 imuniteto sertifikatą susieti su "Face ID". O tada jau bet kur — oro uoste, pasienio kontrolės poste, prie koncertų salės ar parduotuvės durų pakaktų sumontuoti kamerą, susietą su ta sistema. Kelias sekundes pažvelgiate į ją ir netrukdomas einate vidun, o jeigu tai bando padaryti neskiepytas asmuo, užsidega raudona lemputė, pasigirsta sirena ir subėga kaukėti apsaugos darbuotojai."
Be abejo, tokia tvarka reikštų ne ką kita, kaip totalinio gyventojų sekimo režimą. Bet Sadauskui-Kvietkevičiui tai ne bėda: gi privatumo ir taip jau nebėra, nes viskas gali būti sekama (tiek per telefonus, tiek kompiuterius, jei tik pastarieji prijungiami prie bendro tinklo), o dėl to ir nereikėtų pergyventi, nes, galų gale, šios kontrolės bijoti turėtų tik tie, kurie pažeidinėja arba ketina pažeidinėti numatytąsias taisykles, žodžiu — "blogiukai".
Todėl čia — jokios problemos. Be to, Sadauskas-Kvietkevičius pabrėžia, kad tiktai vadinamosios pandemijos sąlygomis egzistuoja galimybė tokius ar panašius sprendimus sėkmingai "prastumti", nesutinkant žymesnio visuomenės pasipriešinimo: "Tikras proveržis bus tik tada, kai šia krize pasinaudosime kaip galimybe išbandyti tai, ko kitomis aplinkybėmis nedrįstumėm", — teigia jis.
Ir vis tiktai, nuogąstauja Kvietkevičius, šiuo metu tokį sprendimą vargiai tepavyks įgyvendinti, nes...
"Nes bus per daug įsivaizduojančių, kad taip pažeidžiamos kažkokios jų teisės. Tuo pat metu įdiegiančių savo telefonuose dešimtis neaiškios kilmės programėlių, kurioms suteikia prieigą prie visų savo duomenų: nuotraukų, kontaktų, buvimo vietos. Nė nesidomėdami, kas ir kokiu tikslu juos kaupia."
Kvietkevičiaus išvedžiojimai, žinoma, ciniški. Bet tai nereiškia, kad juose nėra tiesos grūdelio: iš tiesų, totalinis sekimas šiandien jau yra objektyvus faktas, egzistuojantis tiek per vadinamąsias išmaniąsias technologijas, tiek socialinius tinklus, kurie, kaip taisyklė, visi yra stambiųjų tarptautinių korporacijų, žodžiu, globalinio kapitalistinio elito, rankose...
Šiuo požiūriu, nuogąstavimai dėl tokių gyventojų sekimo bei kontrolės mechanizmų, kokius siūlo Sadauskas-Kvietkevičius, kartu neatsižvelgiant į aukščiau minėtąsias realijas, tikrai skamba naiviai.
Vis dėlto, Kvietkevičiui ir jo bendraminčiams pats šis faktas — ne problema, nes nepasitikintys tais, kurių rankose šios sekimo ir kontrolės priemonės (vadinasi — nepasitikintys korporacijų šeimininkais bei jų statytiniais), kaip minėjome aukščiau, patenka į "blogiukų" kategoriją.
Čia ir atsiskleidžia dalyko esmė, kurią suprasti galime tik bendrame dabartinių pasaulinių procesų kontekste, o būtent — kontekste vadinamojo "Didžiojo perkrovimo", paskelbto 2020 m. išėjusioje Davoso forumo prezidento Klauso Švabo knygoje: pastaroji gi, prisidengdama frazėmis apie, atseit, "socialiai atsakingą verslą" ir korporacijas, faktiškai pateikė ne ką kita, kaip totalinės tarptautinio kapitalo diktatūros įtvirtinimo programą (anot Andrejaus Fursovo, perėjimą iš kapitalizmo į postkapitalizmą — sistemą, kurioje kapitalistinio elito viršūnių viešpatavimas liks, bet visos su klasikiniu kapitalizmu siejamos demokratinės laisvės ir teisės bus jau praeities reliktas).
Ties šiuo momentu prisiminkime, kaip jau beveik prieš dešimtmetį tas pats Sadauskas-Kvietkevičius viešai dalinosi savo svajonėmis apie tai, kaip būtų puiku, jei, toliau išsivaikštant vietinei visuomenei, Lietuvoje galiausiai teliktų apie vienas milijonas gyventojų. Be ukrainiečių, aptarnaujančiuoju personalu tikriausiai taptų imigrantai tiek iš Azijos, tiek Afrikos šalių...
Šiame kontekste derėtų matyti ir jo dabartinius išvedžiojimus apie veidų atpažinimo sistemas ir gyventojų sekimą apskritai: Sadauskas-Kvietkevičius iš esmės atvirai agituoja už tai, ko nori "Didžiojo perkrovimo" autoriai, t. y. agituoja už antiutopinį ateities scenarijų, kuris nedaug kuo tesiskirtų nuo to, kas aprašyta Aldous'o Huxley'io "Puikiame naujame pasaulyje"; žodžiu, jis agituoja už tokį pasaulį, kuriame žmogus — biorobotas, galbūt ir pašeriamas, bet vis dėlto klusnus, nužmogintas sraigtelis beasmenėje "technofašizmo" sistemoje.
Įdomiausia, kad šitokie straipsniai su neslepiamu autorių cinizmu ir tiražuojami, ir platinami, ir skaitomi be jokio žymesnio visuomenės pasipiktinimo; ką tai pasako apie dabarties Lietuvą — telieka retoriniu klausimu...
Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.
