Amerikos tautai gresia pavojus: kariškiai rašo atvirus laiškus

Prancūzijai iš paskos — JAV: vieni Amerikos kariškiai rašo atvirus pareiškimus, kad šalis pasiekė pavojingą tašką, o kiti jų kolegos jiems atsakė, kad nebūtina daryti taip, kaip jie daro

Kuo ypatingas "124-ių laiškas": ne tik tuo, kad jame išreiškiamos visiems akivaizdžios abejonės dėl vyriausiojo vado, prezidento Džo Baideno, psichikos būklės. Ir net ne tai, kad kone tiesiogiai sakoma, jog šalyje įvyko neteisėtas valdžios užgrobimas, suklastojus rinkimų rezultatus. Svarbiausia, kad kariuomenė tiki, jog perversmas tęsiasi, visa nenuilstanti demokratų veikla "griauna respubliką", tai yra demokratiją, tai yra pačią Ameriką kaip tokią.

Ir dar svarbiau — kas tai rašo. Tai praktiškai visi, kurie per pastaruosius porą dešimtmečių buvo galingiausios pasaulio valstybės karinės kastos viršūnėje, na, tiksliau, raumeningiausi (šie raumenys ne visada padėdavo laimėti karus). Prieš mus pateikiamas pagarbą keliančių vardų sąrašas — juk oponentus reikia gerbti.

Naujas faktas, kad keli žurnalistų apklausti vyresnieji JAV kariškiai sunerimę dėl griežto vyresnių bendražygių — atsargos karininkų — tono ir kad jie "skleidžia klaidingą informaciją". Bet šie iš anksto pateikti Pentagono atstovų pareiškimai yra akivaizdaus fakto šešėlyje, kad aktyvią tarnybą vykdantis asmuo — jei jam tikrai reikia ką nors pasakyti — negali kitaip, jis nėra toks laisvas, kaip atsargos karininkas, kurio jau nebegalima atleisti.

Nors prieš kelias savaites pasirodęs panašus pensininkų Prancūzijoje laiškas išprovokavo vietos valdžios atstovų pasibjaurėjimą ir kvailystę: grasinimus atimti iš daugelio jį pasirašiusių generolų ir admirolų titulus, apdovanojimus ir pensijas. Ar jie tai padarys? Bet mūsų pokalbis yra apie JAV.

Faktas yra tas, kad už 124 generolų ir admirolų veiksmų slypi daugybė dalykų, trumpai tariant, vykstantis vidinis perversmas, hibridinis vienos šalies pusės pilietinis karas prieš kitą. Pensininkai vardija: gyventojų kontrolė, cenzūra. Ar tai Amerikai jie tarnavo dešimtmečius?

Iš tikrųjų dabar šalyje yra daug tokių publikacijų. Įspūdingiausia, ko gero, paskelbta "The American Thinker", kuri pasakoja apie tai, kaip iš pradžių (prieš keletą metų) pučistai, tai yra, demokratai, pribloškė žvalgybos bendruomenę. Tai yra būtent tai, ką matome iš žvalgybos dokumentų, kurie pasirodė tinkamu metu, apie Rusijos dominavimą Amerikos vidaus gyvenime.

Kalbant apie ginkluotąsias pajėgas, jas kelis kartus valė Barakas Obama, todėl kai kurios apklausos rodo, kad demokratų palaikymas kariuomenėje yra patenkinamas. Kas nelabai sutampa su visuotinai žinoma tiesa — JAV ginkluoti žmonės labiau prijaučia respublikonams.

O dabar eilėje yra kita valdžios struktūra — policija. Tiksliau, jos visiškas pertvarkymas, tiesioginis policijos pavaldumas dabartinei administracijai ir būsimoms demokratinėms administracijoms — kad į valdžią niekada nepatektų respublikonai. Ir jei taip, tuomet reikia sutriuškinti pasipriešinimą demokratams Amerikos užmiestyje. Autorius primena: jei Donaldo Trampo rinkimų sėkmę skaičiuosime net ne pagal valstijas, o pagal apskritis (rajonus), paaiškėja, kad Trampas laimėjo 83 % visų rajonų. Demokratai tikisi sutriuškinti giliąją Ameriką didžiulių demokratų rinkimų bazių, tokių kaip Kalifornija ar Čikaga, balsais — su jų bedarbių ir pašalpomis išlaikomų žmonių miniomis.

Esmė ta, kad JAV policija yra visa vietinė, pavaldi ne tiek valstijoms, kiek vietos valdžios institucijoms, taip pat padedama šerifų institucijos. Kai 1930-aisiais šalyje mafijos gaujos ėmė užgrobti valdžią, pasinaudodamos "sausuoju įstatymu" vadinama katastrofa, teko suformuoti vieną federalinę struktūrą — FTB, tačiau šiandien tarp federalų ir vietinių gyventojų yra kruopštus darbo pasidalijimas.

Dabar darbotvarkėje yra beprotiškų idėjų atimti iš policijos asignavimus, tuo pačiu atimti asmeninius ginklus iš prie jų pripratusių piliečių ir sukurti visiškai naują policiją, visiškai kontroliuojamą iš centro, kuri yra pasmerkta visada būti reformatorių-perversmo demokratų rankose.

Ši užduotis tampa dar aktualesnė situacijoje, kai respublikoniškos valstijos, Trampo gilioji Amerika, visiškai nesėdi ir nesitiki pralaimėjimo — ji aktyviai ir tvarkingai priešinasi, suderintai (tarp valstijų) priimdama įstatymus dėl patriotinio auklėjimo ir daugelio kitų dalykų. Beje, dabartiniai Pentagono lyderiai, kritikuojantys savo vyresnius bendražygius, tiesą sakant, užsimena, kad šioje rezistencijos kampanijoje juos išnaudoja Trampo Amerika.

Tikslinga paminėti dar vieną neseniai paskelbtą publikaciją — kad Džo Baidenas būtų buvęs laimingiausias prezidentas istorijoje, jei atėjęs į valdžią jis neturėtų nieko nedaryti. Trampo palikimas davė tvirtą ekonominį pagrindą ir gyventojus, kurie labiausiai bijojo pogromų, skandalų, susidorojimo su kitaip mąstančiais tąsos. Baidenui derėtų pašalinti šias baimes, o jis (tiksliau, tie, kurie už jo stovi) pradėjo "deginti šalį iš visų pusių", tarp jų ir sąmoningai griauti, kur tai įmanoma, policiją precedento neturinčios nusikaltimų bangos fone.

Grįžtant prie Prancūzijos: panašu, kad ten garsiojo pensininkų laiško priežastis buvo kita — pirmiausia kalbama apie tai, kad šalies kultūrą niokoja migrantai ir tie, kas juos palaiko. Nors yra kai kas bendro: šliaužiantis globalistinis perversmas visuose Vakaruose paprasčiausiai bet kokiomis priemonėmis naikina visuomenę, ir tada staiga paaiškėja, kad "žmogus su ginklu" gali priešintis šiam naikinimui: juk jis visą gyvenimą gynė — savo šalį ar ką nors dar?

Galiausiai, vykstant gana panašiems procesams Rusijoje devintajame ir dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, mes taip pat atidžiai stebėjome tam tikro karinio personalo poziciją. Jie taip pat rašė atvirus laiškus, nors ir ne taip masiškai. Bendra tos praeities pamoka, matyt, yra tokia: karininkus — mūsiškius ir svetimus, pensininkus ir esančius tarnyboje — reikia vertinti pagarbiai.

Autoriaus nuomonė gali nesutapti su redakcijos pozicija.