Kaip parodė sociologų iš "Spinter tyrimai" atlikta apklausa, jei Lietuvos vadovo rinkimai vyktų dabar, daugiausia žmonių — 15,6 procentų apklaustųjų — balsuotų už SEB banko prezidento patarėją, ekonomistą Gitaną Nausėdą. Antroje vietoje liko ministras pirmininkas Saulius Skvernelis su 11,3 procentų rėmėjų, trečioje — Kauno meras Visvaldas Matijošaitis, kuris surinktų 10,9 procentų balsų.
Kitaip tariant, Nausėda nei iš šio, nei iš to tapo pagrindiniu pretendentu į Lietuvos prezidento postą. Šiame kontekste galima surasti krūvą paaiškinimų, kodėl jis staiga pasidarė toks populiarus (nepartinis, matomas žiniasklaidoje, profesionalas ir taip toliau). Tačiau iš tiesų tai gali būti kandidatas, kurį pasirinko kiti — konservatorių partija — ir dabar bando "išsukti" (arba bent jau prazonduoti dirvą). Kita vertus, dar neaišku, ar pačiam Nausėdai reikia to politinio "galvos skausmo".
Konservatoriai rado išeitį?
Kuomet Lietuvos vadove pirmą kartą tapo Dalia Grybauskaitė, buvo manoma, kad ji bus politiškai neutralia prezidente. Bet po kurio laiko ji tarsi įstojo į konservatorių gretas. Kitaip tariant, tai, kad Daukanto aikštėje sėdi ne jų partijos narys, ne problema, nes svarbiausia yra kontrolė.
Dabar galimi "Tėvynės sąjungos" pretendentai į prezidento kėdę nedemonstruoja pergalingo potencialo. Jeigu būtų galima padaryti iš Vygaudo Ušacko, Žygimanto Pavilionio ir Ingridos Šimonytės kolektyvinį kandidatą, jis gal ir turėtų šansų, bet pavieniui jie atrodo silpnai.
Pasiekti, kad konservatorių marionete taptų kas nors iš socialdemokratų, Skvernelis ar Matijošaitis, irgi būtų ganėtinai sunku. O štai Nausėda atrodo visai tinkamu aktoriumi tokiam vaidmeniui. Belieka suprasti, kodėl jis turėtų atsisakyti ramaus gyvenimo SEB banke ir pradėti "politinio pavaldinio" karjerą.
Santuoka iš išskaičiavimo?
Sunku patikėti, kad sveiko proto žmogus, turintis stabilų gerai apmokamą darbą, nuspręstų iškeisti jį į aštrėjančias tarptautines problemas (Vakarų priešprieša su Rusija, Europos Sąjungos reforma ir panašiai) bei nesibaigiančias partines intrigas ir politinį-ekonominį chaosą šalies viduje. Paskatinti taip pasielgti gali tik keli dalykai.
Pirma, entuziastingas noras kažką pakeisti tiek Lietuvos užsienio politikoje, kur dominuoja "apsuptos tvirtovės" mąstymas, tiek pačioje valstybėje, kur gyventi darosi vis brangiau. Tačiau Nusėda nepanašus į naivų idealistą.
Antras variantas — valdžios troškimas: kai pinigų užtenka, norisi kažko daugiau. Bet Nausėda negali nesuprasti, kad veiksmų laisvės jis kaip politikas be lojalaus užnugario neturės, priešingai — tiek tarptautinis, tiek vidinis sisteminis spaudimas bus didžiulis.
Atitinkamai, lieka trečias paprastas paaiškinimas — penki metai kančios, ir galima iš viso daugiau nebedirbti, jau nekalbant apie solidų įrašą į biografiją bei pėdsaką Lietuvos istorijoje. Be to, kankintis irgi nebūtina — tiesiog vykdyti nurodymus tų, kurie padės atsidurti prezidentūroje.
Tokiu būdu, visi patenkinti — konservatoriai gauna savo "rankinį" prezidentą, o jis — poprezidentinio gyvenimo privalumus. Dabar belieka laukti, kas bus toliau, tai yra Nausėdos sprendimo balotiruotis, viešos "Tėvynės sąjungos" paramos jam išreiškimo bei Grybauskaitės kaip konservatorių "kalbančios galvos" palaikymo.
Tuomet viskas atsistos į savo vietas. Arba ne, nes Nausėda, "Tėvynės sąjunga" ir Lietuvos žmonės dar turi laiko pagalvoti.